Po prezidento rinkimų Baltarusijoje prasidėjo masiniai protestai. Kiekvieną savaitgalį visi, kam rūpi šios šalies likimas, laukė žinių apie eilinį nepatenkintų oficialiais balsavimo rezultatais maršą. Buvo kalbama apie nacionalinį streiką. Į žaidimą įsitraukė didžiosios jėgos. Sugriežtėjo sankcijos. Lietuva atsidūrė proceso epicentre, nes būtent į ją išvyko Baltarusijos opozicijos lyderė Svetlana Tichanovskaja.
Šiandien situacija yra visai kitokia. Baltarusiška revoliucija didžiąja dalimi išnyko iš europinio ir net lietuviško informacinio diskurso, kuriame dominuoja koronavirusas (vakcinacija) ir neramumai Amerikoje. Po to, kai Lietuvoje pasikeitė parlamentinė dauguma, nauju šalies užsienio reikalų ministru tapo konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, kuris pažadėjo didesnį dėmesį Baltarusijos kovai už demokratišką ateitį.
Šiandien aiškėja, koks tai dėmesys. Susitikęs su Tichanovskaja, Lietuvos URM vadovas pasiūlė opozicijos suburtai Koordinacinei tarybai įsteigti šalyje informacinį biurą, kuris galėtų gauti tam tikrą Lietuvos Vyriausybės pripažinimą. Na, o svarbiausia, gavęs Tichanovskajos laišką, jis kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją dėl Baltarusijos pavadinimo keitimo.
Savo laiške ji nurodė, kad pavadinimo "Belarusià" vartojimas vietoj "Baltarusija" išreikštų Lietuvos pagarbą kaimyninės valstybės suverenumui, palaikytų baltarusių tautos kalbinę ir kultūrinę tapatybę ir leistų užkirsti kelią "klaidingai asociacijai su Rusijos valstybe". "Belarus — reiškia "Baltoji Rusia", o ne Rusija", — pritarė Landsbergis.
Šis momentas yra svarbus dėl dviejų dalykų. Pirma, Baltarusijos opozicija stengėsi pabrėžti, kad ji protestuoja prieš Aleksandrą Lukašenką, bet ne prieš Rusiją. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau, kad "demokratiškos Baltarusijos" ateityje nėra vietos Maskvai.
Tuo pat metu pažymėtina, kad Baltarusijos suvokimas Rusijos kontekste yra ne klaida, o istoriškai pagrįsta realybė. Tačiau Vakarai nori sunaikinti šį ryšį, kaip jie kartu su vietiniais nacionalistais padarė Ukrainoje. Tik baigėsi tai pilietiniu karu ir valstybės dezintegracija. Ar to nori ponia Tichanovskaja? Ar to reikia Baltarusijos tautai?
Antra, kalbos apie informacinį biurą ir Baltarusijos pavadinimo keitimą reiškia, kad planas nuversti Lukašenką iš esmės žlugo, ir protestas užgeso. Tačiau, kadangi tiesiog pamiršti revoliucijos — uždaryti projekto — jos organizatoriai ir vykdytojai negali (per daug investuota), reikia kurti kažkokį aktyvumo vaizdą. Minėtos kalbos — šios kūrybos rezultatas. Tiesą pasakius, labai primityvus, bet — kaip moka, taip ir kuria.
Tačiau tuomet kyla klausimas — tai gal reikalu turėtų užsiimti kažkas rimtesnis, nes akivaizdu, kad "Baltarusijos demokratizacijos" procesas atsidūrė aklavietėje? Taip, reikalingas naujas planas, bet susidaro toks įspūdis, kad tas Amerikoje ir Europoje, kas kuria tokius planus, yra užsiėmęs žymiai rimtesniais dalykais, susijusiais su vietine valdžios kaita. Atitinkamai, kol "vadovybė" turi svarbesnių reikalų, tenka improvizuoti, ir išeina nelabai gerai.
Apibendrinant, galima konstatuoti, kad Baltarusijos valdžia su klaidomis, bet vis dėlto išlaikė "spalvotosios revoliucijos" egzaminą. Tačiau atsipalaiduoti dar anksti. Šalies visuomenė bei jos lūkesčiai pasikeitė, ir į tai reikia reaguoti. Taip pat po kurio laiko gali vėl suaktyvėti "draugiškos" išorinės jėgos. Atitinkamai, rengiama konstitucinė reforma turi tapti Baltarusijos kokybinio šuolio, o ne jos ukrainizacijos pradžia.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
