Sausio 20 dieną 74 metų amerikiečių ikona Donaldas Trampas perdavė prezidento postą "jaunosios Amerikos" ikonai, 78 metų Džozefui Baidenui.
Paradoksalumas to, kad jaunystė kiek labiau sukriošusi nei senatvė, tėra tik maža dalis paradoksų, kurie sukrės pasaulį ateinančiais mėnesiais.
Tiesą sakant, Džo Baidenas yra ne tiek prezidentas, kiek prezidento apvalkalas. Ir reikalas ne tik tas, kad jis greičiausiai nesulauks savo kadencijos pabaigos. Tiesiog Baideno — valstybės veikėjo, turinčio pusšimtį metų patirties šioje srityje — asmenybė visiškai nenusipelno analizės: jis išgyveno per daug epochų ir per daug Amerikos ir jau seniai išmoko "prisitaikyti", paprasčiausiai išreikšti interesus tų, kurie stovi už jo. Tas, kas aštuntajame dešimtmetyje prieštaravo bendram baltųjų ir juodaodžių ugdymui, o 2020 metais juodaodžiams paaiškino, kad jie nėra tikri juodaodžiai, jei nebalsuoja už jį, iš esmės gali įgauti bet kokį pavidalą.
Todėl pačių pirmųjų iš Baideno laukiamų naujovių sąrašas apie jo asmenines pažiūras nepasako beveik nieko ir labai daug — apie jį į valdžią išstūmusios Amerikos elito grupės poreikius.
Trumpai tariant, naujovės yra "visko, kas atėjo iš Trampo, panaikinimas".
1. Grįžti prie Paryžiaus klimato susitarimo.
2. Panaikinti Trampo draudimą atvykti į Jungtines Valstijas iš daugelio šalių, kuriose naujos religinės idėjos pasauliui skleidžiamos teroro išpuolių keliu.
3. Sustabdyti "Keystone" dujotiekio, kurį anksčiau sustabdė Obama ir pradėjo Trampas, statybas.
4. Sušvelninti imigracijos draudimus ir prieglobsčio suteikimo sąlygas.
Ir visa tai tik pradžia.
Kritikai šiuo klausimu su liūdesiu teigia, kad Baidenas veikia ne remdamasis sveiku protu, o kaip akla lobistų grupių reikalavimų kombinacija (tas pats vamzdynas yra "gerai ištirtas" pavyzdys: akivaizdu, kad vykdant bet kokią JAV vyriausybės žaliąją politiką angliavandeniliai bus reikalingi dešimtmečiams ir bet koks vamzdynams alternatyvus jų transportavimo būdas bus blogesnis ir kenksmingesnis aplinkai. Tačiau žalieji nenori vamzdžių, ir Baidenas juos pražudys).
Bet būtent todėl, kad pats Baidenas yra beformis ir beasmenis kaip dvasia iš "Hario Poterio", jis, tiesą sakant, ir pasodintas į atsakingą postą.
Dėl to kitas klausimas jums ir man daug aktualesnis: iš kurios Amerikos Baidenas, Haris ir jų komanda išplauks, kurią Ameriką anuliuos, kurios Amerikos niekada nebematysime.
Dėl akivaizdžių priežasčių dabar ši senoji Amerika sutelkta į kadenciją baigiantį prezidentą Trampą. Žmogus, kuriam gresia net baudžiamasis persekiojimas, yra labai nemėgstamas.
Čia verta atkreipti dėmesį į paradoksą: nors daugumos mūsų piliečių simpatijos yra Trampo pusėje, grynai praktine prasme, jo ir "senosios Amerikos", kurią jis simbolizuoja Rusijai, pralaimėjimas yra labiau naudingas nei žalingas.
Svarbiausias triukšmingo prezidento nuopelnas yra jo švelnus viceprezidentas Maikas Pensas: "Aš didžiuojuosi, kad likus kelioms dienoms iki mūsų administracijos darbo pabaigos paskelbiu, jog mūsų administracija yra pirmoji, per kelis dešimtmečius nepradėjusi naujo karo".
(Šiuo atžvilgiu, beje, būdingas oponentų atsakas. "Independent" cituoja kelis kritikus, kurie prisimena "Kapitolijaus šturmą" ir šaukia: "Betgi mes 11 dienų gyvename karo būsenoje!" Kai kurie prieina iki to, kad suverčia kaltę Trampui dėl 400 000 amerikiečių, mirusių nuo koronaviruso.)
Tačiau iš tikrųjų tai yra faktas: Trampo administracija nepradėjo jokių naujų karinių intervencijų — nepaisant daugybės akimirkų, kai atrodė, kad intervencija netrukus įvyks.
Prisiminkime, beje, šias akimirkas:
a) Šiaurės Korėja: 2017 m. planetos žiniasklaida vaikėsi idėją, kad netrukus prasidės didelis, galbūt net branduolinis karas tarp JAV ir KLDR. Trampas teigė, kad "galinga armada" juda pusiasalio link, Pietų Korėjoje buvo dislokuotos priešraketinės sistemos, Trampas pareiškė, kad KLDR apskritai gali būti sunaikinta, tačiau viskas baigėsi sankcijomis ir derybomis;
b) Sirija: 2018 m. balandžio mėn., remdamosi "Baltųjų šalmų" sukurptu vaizdo įrašu, JAV ginkluotosios pajėgos kinematografiškai smogė Sirijos Arabų Respublikai šimtu "Tomahawks". Tačiau praktinių rezultatų beveik nebuvo — regis, vidutiniškai 33 raketos sužeidė vieną civilį;
c) Iranas: 2020 m. pradžioje per Amerikos raketų išpuolį (Irako sostinėje Bagdade) nužudytas Irano generolas Soleimanis. Iranas į tai atsakė pradėdamas raketų smūgius Amerikos bazėse toje pačioje šalyje. Kelias dienas pasaulio žiniasklaida "stovėjo ant ausų" laukdama didelio mūšio, tačiau karas vėl neprasidėjo.
Visi šie dalykai turi kai ką bendro. Visais šiais atvejais Trampas nė minutės nedvejojo panaudodamas ką nors skraidančio ar plūduriuojančio jėgai pademonstruoti, tačiau jis niekada neperėjo nuo grynos savivalės (jei norime — ir ugnies) prie realaus karo, kuris dėl akivaizdžių priežasčių, be savivalės, agresoriui taip pat nustato pareigas...
Be to, Amerikos administracija visais momentais sustojo prieš jėgą, galinčią sukelti nepriimtiną žalą. Kalbant apie KLDR ir Iraną, kalbėta apie pačias šalis, kurios turi įspūdingą gynybinį potencialą, Sirijos atveju — neišvengiamą, įsikišimo atveju, susidūrimą su oficialia valdžia-Damasko globėja — Rusija. Kuri, tarp kitko, yra geros formos branduolinė imperija.
Tai verčia manyti, kad Trampas karų atsisakė ne iš meilės taikai, o dėl blaivios nuovokos, kad dabartinė Amerika neatlaikys tikro karo.
Kalbant apie Rusiją. Nepaisant to, kad iki paskutinių Trampo prezidentavimo dienų jo oponentai, tarp jų ir Kongreso pirmininkė Nensė Pelosi, vadino jį "Putino marionete", iš tikrųjų kadenciją baigęs JAV prezidentas nebuvo mums draugiškas.
Tai yra, matyt, jis jautė asmeninę simpatiją mūsų prezidentui. Tačiau politikams tai retai reiškia praktines nuolaidas. Juk mes patys, prijausdami Trampui ir trampistams, maištaujantiems prieš jų pažangius aukštųjų technologijų oligarchus ir 58 lytines tapatybes, vargu ar sutiktume su "Nord Stream-2" sužlugdymu "grynai iš draugiškumo". Tačiau Trampas padarė viską, kad sužlugdytų mūsų dujotiekį.
Be to, kaip sakoma sename posakyje, rezultatas rodomas suvestinėje. Nė viena Amerikos administracija Rusijai neskyrė tiek sankcijų, kiek Trampas. Ir nė vienas Amerikos prezidentas neturėjo tiek mažai kontakto su mūsų šalimi kaip Trampas.
Taip, žinoma, "jam neleido". Tačiau pasaulinės politikos pasaulyje šis pasiteisinimas — apie nieką. Rezultatas vis dar rodomas rezultatų suvestinėje: ten, kur apie šimtus milijonų žmonių, tokie paaiškinimai kaip "jis buvo pakeliui", neveikia. Jei visus šiuos ketverius metus jo rankos buvo trumpos, tai kodėl jis nuėjo į prezidentus su tokiomis trumpomis rankomis?
Ir, galiausiai, pagrindinis dalykas.
Trampas atstovavo "senajai", sunykusiai Amerikai — baltųjų heteroseksualių krikščionių Amerikai ir prie jų prisijungusiems įvairiaspalviams žmonėms, kuriems progresyvi mintis jau buvo sugalvojusi idiomą "daugiatautis baltumas" (kalbant apie visus žmones, kurie perėmė baisią baltųjų mąstyseną, darboholizmą, heteroseksualumą, krikščionybę, vyriškumą ir kt.).
Jo oponentai atstovauja naujajai Amerikai — su socialinio egalitarizmo idėjomis pagal tam tikrus laukinius parametrus, su daugybinėmis tapatybėmis (seksualine ir socialine), su kairiųjų šališkumu, su neaiškiu kultūriniu kodeksu, su žaliuoju radikalizmu, su bandymais ideologiškai manipuliuoti neišsprendžiama tikrove.
Ko gero, "Rusijos kryptimi" šie žmonės bus aktyvesni už savo pirmtakus ta prasme, kad vietiniai užsienio agentai, paskendę dėl tradicinio lesbofeminizmo ant vėjo jėgainių, gaus daugiau viešųjų ryšių ir palaikymo iš jų ir pradės drąsiau skleisti sarkazmus apie atsilikusią "Rašką" ir pažangias visuotines vertybes.
Bet į ką norėčiau atkreipti dėmesį.
Tiesiog dėl savo originalios mozaikos, išradingumo ir sąmoningos daugelio pažangių idėjų fantazijos naujoji Amerika, vadovaujama jų, greičiausiai bus sąmoningai silpnesnė nei senoji Amerika. Ir akivaizdu, kad mažiau pavojinga.
Ta, kuri sumaniai privatizavo baisaus karo rezultatus, kuriame patyrė mažiausiai nuostolių iš visų kitų galių.
Ta, kuri prieš 30 metų meistriškai nugalėjo mūsų tėvus pasaulinėje konfrontacijoje.
Ta Amerika, kuri savo istorijos pabaigoje nerado sau kito atstovo, kaip tik ekscentrinį raudonplaukį milijardierių šoumeną.
Taigi, grynai žmogiškai ir su mums būdingu dosnumu, užuojauta seniems priešams, kuriuos dabar praradome mes, vis dar su optimizmu žvelgiame į naująją Ameriką ir ruošiamės ją sutikti pasaulio arenoje.
Vargu ar ji, mananti, kad gyvena "pilietiniame kare", turės jėgų tokiu pat intensyvumu pretenduoti į lyderystę pasaulyje.
Su paskyrimu, pone Baidenai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
