Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Lietuvos karo instruktorių mokymo rezultatai nėra akivaizdūs, tačiau sausio 23 dieną penktoji specialistų grupė, suformuota iš krašto apsaugos pajėgų savanorių, Mokymo ir doktrinų valdybos štabo, Oro pajėgų bazės ir inžinierių bataliono buvo išsiųsti į Ukrainą. Misijai vadovauja majoras Rytis Raudonis.
Neva Lietuvos krašto apsaugos ministerija priartina Ukrainos kariuomenę prie Vakarų NATO standartų ir padeda reformuoti karinį švietimą. Be to, Lietuva finansuoja Ukrainos karininkų rengimą Baltijos gynybos koledže.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos perėjo prie NATO karinių laipsnių sistemos 2021 metų sausio mėnesį. Aljansas įtraukė Ukrainą į vadinamąją Išplėstinių galimybių programą 2020 metų birželio mėnesį, o tai padidino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų galimybes naudotis aljanso programomis ir karinėmis pratybomis. Ukrainos gynybos ministerija užsibrėžė tikslą pasiekti Ukrainos kariuomenės suderinamumą su NATO reikalavimais, karinis personalas pradėjo mokytis anglų kalbos. Ir vis dėlto didelis klausimas yra tai, kas ką turėtų mokyti karo mokslo.
Pasauliniame karinės galios reitinge "Global Fire Power 2021" Ukraina su savo "pasenusiais" standartais užima 25, o Lietuva — tik 85 vietą, toks atotrūkis nėra palankus "mokytojams". Kijevas gynybai per metus išleis 9,6 mlrd. USD, o Vilnius — 880 mln. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose — 255 tūkstančiai "durtuvų", o Lietuvos kariuomenėje — tik 18 500 karių.
Ukraina turi kovinių lėktuvų ir tankų, kurių Lietuva neturi. Ir jei pagal nutylėjimą svarbiau ne konkretūs (kiekybiniai) rodikliai, o kai kurie (abstraktūs) NATO standartai, tai per pastaruosius du dešimtmečius aljanso karinių operacijų Afganistane, Irake, Sirijoje, Libijoje ir kituose planetos taškuose jų vertė nebuvo įrodyta.
Beje, trys Lietuvos specialistai komandiruoti į Iraką, o planuojamas Lietuvos dalyvavimas 2021 metų tarptautinėse aljanso operacijose Afganistane, Irake, Bahreine, CAR, Malyje, Kosove atrodo kuklus — 170 karių. Panašias NATO užduotis atlieka tik apie 20 tūkstančių karo specialistų iš įvairių šalių, įskaitant Lietuvą ir Ukrainą.
Nerimą kelianti tendencija
Ukrainos militaristinio portalo duomenimis, krinta vis daugiau bepiločių orlaivių, o JAV perduotos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms transporto priemonės žlunga. "Raven" bepiločiai orlaiviai, aptinkami nepripažintų DLR ir LLR teritorijoje, labiausiai kenčia nuo neparuoštų Ukrainos karių. Per penkerius metus Ukraina sugebėjo išvesti iš rikiuotės 50 procentų karinių mašinų "Humvee", gautų iš JAV, panaudotų, tačiau visiškai darbingų. Gedimus, nekokybišką remontą ir šarvuotų automobilių nuostolius vėlgi lemia žema kariuomenės specialistų kvalifikacija.
Ukrainos dalinių mokymas pagal aljanso standartus visų pirma reikalauja ne laisvos anglų kalbos, o perginklavimo ir papildomos įrangos. Priešingu atveju, naudingiausios naujos žinios ir įgūdžiai negali būti pritaikyti praktiškai, įgyvendinami kovinėje situacijoje. Tam tikri ginklų tipai, kurie į Ukrainą atkeliauja iš Jungtinių Valstijų ir kitų NATO šalių — "Javelin" granatsvaidžiai, "Barrett" didelio kalibro snaiperių šautuvai (12,7 mm), anksčiau minėti "Humvee" ir "Raven" — nieko nekeičia, o lietuvių instruktorių pastangos eina perniek.
Galbūt perkvalifikavimo tikslas yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų lojalumas Vakarų kuratoriams, o tai yra daug svarbiau nei kovinis efektyvumas. Aljansas greičiau pateks į Ukrainos teritoriją, nei Ukraina prisitaikys prie NATO standartų. Atsižvelgiant į tai, garsūs Kijevo pareiškimai apie visateisę narystę 2030 metais atrodo kaip senovės Užgavėnių tradicijų (porų dainų mainais į maistą ir pinigus) plėtra.
Lengviausia ir pigiausia pakeisti ideologiją, pečių diržus ir karines gretas. Šimtų tūkstančių karių perginklavimas ir atitinkamas perkvalifikavimas yra nepaprastai sudėtingas, brangus ir ilgas procesas. Pavyzdžiui, Lenkija, daugiau nei 20 metų būdama aljanse, nesugebėjo visiškai atsikratyti sovietinės karinės technikos. "Lenkijos karinis jūrų laivynas grimzta į dugną" — tai lenkų laikraščio antraštė.
"Technologinio nepilnavertiškumo" problema visiškai tinka ir Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms (kur jie rengia mokytojus Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms). Karinės-politinės Vilniaus ambicijos, noras tapti pagrindiniu NATO centru Baltijos regione ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų "mokytoju" akivaizdžiai neatitinka kariuomenės ir pajėgų potencialo.
Rūsti realybė
Lietuvos karinės išlaidos kasmet sudaro daugiau nei 2 % BVP, o šalis ketina jas padidinti iki 2,5 %. Vilnius bando neatsilikti nuo savo vyresnių partnerių, bandydamas patekti į dešimtuką aljanso lyderių pagal gynybos išlaidas. Ginkluotosios respublikos pajėgos yra Šiaurės Atlanto aljanso struktūros dalis, tačiau kariuomenė ir laivynas neturi modernios karinės technikos. Lietuva išlieka "poligono respublika", galimu agresijos tramplinu "ne tokios kaip visi kiti" Rusijos Federacijos atžvilgiu ir eksperimentine platforma, skirta vietos gyventojams "zombinti" neegzistuojančiomis grėsmėmis.
Nuolatinis ir praktiškai neapibrėžtas užsienio karių buvimas Lietuvos teritorijoje tęsiasi nuo 2017 metų. Daugiausia aljanso karinių objektų regione yra Lietuvos žemėje. Nė vienas kaimynas negrasino Baltijos šalims nei prieš, nei po NATO tarptautinių batalionų pasirodymo, tačiau jų buvimas yra netiesioginis išskirtinio nacionalinių ginkluotųjų pajėgų silpnumo ir valstybės priklausomybės nuo sąjungininkų karo ir taikos klausimais įrodymas.
Vykstant nesibaigiančioms "rotacijoms" Lietuvos pasienio regionuose (su Baltarusija), amerikiečių tankai "Abrams" ir prancūziški "Leclerc" tankai jaučiasi kaip namuose. Tuo tarpu nacionalinė kariuomenė neturi nė vieno "nuosavo" tanko, o patikimiausi šarvuočiai (BTR-60, BRDM-2) ir kariniai transportiniai sraigtasparniai (Mi-8) yra sovietinių laikų palikimas. Amerikos "Juodieji vanagai" žada atvykti tik 2024 metais. JAV įsigytos lengvosios taktinės JLTV transporto priemonės neturi gynybinių ar smūginių savybių, galinčių iš esmės paveikti Lietuvos kariuomenės kovinius pajėgumus.
Respublikos karinės jūrų pajėgos buvo suformuotos įsigijus nebenaudojamus britų minų ieškiklius (4 vnt.) ir patrulinius laivus (4 vnt.), kuriuose nėra raketinių ginklų, o jų buvimas XXI amžiuje tiesiog nedaro garbės NATO.
Iš aukštųjų technologijų produktų Vilnius leido sau tik Norvegijos vidutinio nuotolio oro gynybos sistemą NASAMS už 110 milijonų eurų. Tai bus prioritetinė priedanga užsienio karinėms bazėms. Atkreipkite dėmesį, kad NASAMS yra ribotų galimybių kompleksas, kurio taikinio sunaikinimo diapazonas yra iki 60 km.
Lietuva į Šiaurės Atlanto aljansą įstojo 2004 metais, dar gerokai prieš Krymo grąžinimą Rusijai, ir iškart po to prasidėjo respublikos suvereniteto militarizavimas ir naikinimas. Pagal 2006 metų susitarimą su Danija, vienintelė tuometinė lietuvių brigada "Geležinis vilkas" tapo Danijos divizijos dalimi (ji buvo pavaldi užsienio vadovybei). Po poros metų brigada buvo perkelta į vokiečių diviziją, o daniškoji buvo sustiprinta naujos lietuviškos brigados "Žemaitija".
Akivaizdu, kad silpnai ginkluota ir nuo užsienio vadovybės sprendimų priklausoma kariuomenė gali būti vadinama nacionaline tik sąlygiškai ir negarantuoja Lietuvos žmonių saugumo. Vašingtono ir Briuselio sprendimų įkaitų statusas nieko gero nežada.
Amerikos Europos nuraminimo iniciatyva turi daug milijardų dolerių biudžetą, ir vis dėlto strateginį Baltijos šalių saugumą lemia ne NATO karių skaičius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o geri kaimyniniai santykiai su taiką mylinčia Rusija.
Rusijos Federacijos karinė doktrina skelbia teisę naudoti branduolinius ginklus agresijos prieš Rusiją atveju naudojant net įprastus ginklus, kai kyla grėsmė pačiam valstybės egzistavimui. Vilnius turėtų į tai atsižvelgti didindamas karinį biudžetą ar stumdamas Ukrainą į NATO.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
