Italija neseniai paskelbė apie savo pasirengimą svarstyti sankcijas Rusijai dėl Aleksejaus Navalno bylos. Kiek anksčiau "veiksmingų sankcijų" prieš Maskvą idėją palaikė Prancūzija, Lenkija, Čekija ir pan. Be to, čekai į Užsienio reikalų ministeriją iškvietė Rusijos ambasadorių Prahoje.
Tačiau entuziazmas pasirodė esąs nieko vertas, kai po ES užsienio reikalų ministrų susitikimo Europos diplomatijos vadovas Žozepas Borelis pasakė, kad nebuvo gauta jokių konkrečių pasiūlymų dėl naujų antirusiškų priemonių.
Slovakijos užsienio reikalų ministerijos vadovas bandė tai paaiškinti. Pasak jo, "Europos Sąjunga ketina įrodyti, kad nenori be galo pasikliauti tik sankcijų politika, "be to, ji nori, kad būtų vietos teisingumui (tinklaraštininko atžvilgiu — Sputnik)". Ivanas Korčokas taip pat prisiminė, kad po dešimties dienų, vasario 5 dieną, Žozepas Borelis skrenda į Maskvą susitikti su Sergejumi Lavrovu, kur, pasak Slovakijos politiko, ši tema turėtų būti pagrindinė.
Apskritai, išvertus diplomatines vingrybes į bendrinę kalbą, paaiškėja, kad Europos Sąjunga tiesiog įjungė atbulinę pavarą dabartinio situacijos paaštrėjimo su Maskva atžvilgiu.
Tačiau pateikti argumentai šiam žingsniui, švelniai tariant, neįtikinami. Per septynerius — jau septynerius (!) — priešpriešos su Rusija metus Europa (kaip ir visi Vakarai) dar niekada taip akivaizdžiai nestabdė veiksmų, staiga parodydami geros valios gestą Maskvos atžvilgiu. Ir pačios sankcijos jau seniai virto tuščiu ritualu, kai pratęsiami seni apribojimai, įvedami nauji — ir tai pernelyg nepaveikia nei dvišalių santykių, nei įgyvendinamų bendrų projektų.
Todėl kyla klausimas: kas iš tikrųjų slypi už netikėto ES žingsnio?
Atsakymo reikia ieškoti nepalenkiamoje Maskvos pozicijoje Europos atžvilgiu dėl šios visos istorijos.
Pagrindinis kombinacijos su Navalnu bruožas yra tas, kad ją inicijavo ir suvaidino Vokietija, aktyviai remdama Europos Sąjungą.
Nuo 2016–2017 metų Vakarų vienybė antirusiškos politikos klausimu iš esmės tapo formali, kai ES paprasčiausiai ėjo JAV ir Didžiosios Britanijos nustatytu keliu. Būtent Vašingtonas ir Londonas organizavo nešvariausias operacijas prieš Rusiją. Kita vertus, Europa darė minimalius reikiamus gestus, kad išlaikytų transatlantinio solidarumo įvaizdį, iš esmės žengdama žingsnį, kad atkurtų bendradarbiavimą su Rusija.
Galima aptarinėti ir spėlioti, kokių tikslų siekė Berlynas, davęs eigą neįtikėtinai istorijai apie tinklaraštininko apnuodijimą "Novičioku". Tačiau jau dabar akivaizdu, kad tarp jų nėra ketinimo torpeduoti bendradarbiavimo su Maskva. Tai nedviprasmiškai liudija tai, kaip Vokietijos Federacinė Respublika, remiama Briuselio, dabar siekia, kad būtų užbaigtas ir paleistas "Nord Stream 2".
Labiausiai tikėtina, kad vokiečiai tiesiog nusprendė panaudoti britų ir amerikiečių sukurtus metodus Skripalio byloje, "cheminę ataką" Sirijoje ir kitus "Kremliaus nusikaltimus", kad išspręstų kai kurias dabartines užsienio politikos užduotis, ir, matyt, nesitikėjo išties didelio savo veiksmų pasekmių masto...
Jiems netikėta buvo labai griežta Maskvos reakcija. Kas keista, nes tai buvo lengva nuspėti.
JAV ir Didžioji Britanija yra tiesiog geopolitinės Rusijos priešininkės, su kuriomis jų nesieja strateginė partnerystė. Štai kodėl Vašingtonas ir Londonas savo rusofobija apsiriboja vien fantazijos skrydžio lygmeniu.
Tačiau Europai — ypač Vokietijai — bendradarbiavimas su Rusija yra gyvybiškai svarbus, o jo svarba auga šuoliais. Panašioje situacijoje jie suorganizavo savo šou aplink Navalną su internetiniu Blek Džeku ir žemos socialinės atsakomybės merginomis. Ir, regis, jie nuoširdžiai nustebo, kad Maskva tai pasitiko su lediniu įniršiu, kuris išlieka iki šiol.
Situaciją apsunkina tai, kad atėjus naujai administracijai į Baltuosius rūmus, Vakarų Europa pateko į sunkų ir pavojingą užjūrio kontrolės atsisakymo etapą. Taip yra tik dėl istorijos su Navalnu.
Dabar ji turi rimtų problemų santykiuose su Rusija, kuri anksčiau — tiek žodžiais, tiek darbais — visada palaikė kursą link geopolitinės ES nepriklausomybės. Be Maskvos pagalbos šios įmonės sėkmės tikimybė atrodo kur kas mažiau patraukli, o procesas žada būti daug sunkesnis ir brangesnis.
Nenuostabu, kad Vakarų Europai, kaip ES lokomotyvui, skubiausia užduotis buvo atkurti santykius su Rusija. Be to, patartina "neprarasti veido", ir tai nėra taip lengva, atsižvelgiant į skandalo mastą.
Naujausiais Briuselio sprendimais siekiama išspręsti būtent šias problemas: naujų sankcijų tema įtikinamu pretekstu buvo atidėta neribotam laikui, o vyriausiasis Europos diplomatas vyksta į Maskvą tikėdamasis užglaistyti problemas ir pasiekti susitarimą.
Tačiau turime prisiminti, kad pirmiausia Berlynas sukėlė sumaištį. Taigi, jis taip pat turėtų pasiruošti prisidėti prie šio proceso.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
