Paluckas kaip jaunas lyderis buvo išrinktas socdemų pirmininku 2017 metais, tačiau jo valdymas prasidėjo nuo konflikto, po kurio dalis partijos senbuvių su Gediminu Kirkilu priešakyje nusprendė pasitraukti iš jos ir įkurti savo politinę jėgą — "Socialdemokratų darbo partiją". Laikas parodė, kad tiems, kas liko, sekėsi žymiai geriau — tiek savivaldos, tiek Seimo rinkimuose.
Tiesa, po pastarųjų socdemams nepavyko tapti valdžia dėl bendros centro-kairės partijų nesėkmės, bet negalima teigti, kad partijos pasirodymas buvo tragiškas. Tačiau jos taryba parlamento rinkimų rezultatus įvertino kaip blogus, centrinio rinkimų štabo darbą — nepatenkinamai, o pirmininko veiklą — kaip nepateisinusią lūkesčių. Už tai balsavo 116 tarybos narių, švelnesnį variantą palaikė 62 socialdemokratai.
Kitaip tariant, faktiniai socdemų politinės veiklos pasiekimai, valdant Paluckui, nėra įspūdingi, bet jie ir ne blogi. Todėl iš karto susidarė įspūdis, kad pirmininkas buvo išstumtas iš savo posto dėl kitų priežasčių, kurios pradėjo ryškėti pakankamai greitai.
Prieš Palucką stojo "sena gvardija", ir vienas iš jos atstovų — Juozas Olekas — pareiškė, kad sieks partijos vadovo posto, o svarbiausia — neatmetė, kad jo pergalės atveju į partiją gali grįžti atskilėliai. Tuo pat metu tą patį pasakė Kirkilas. Tiesa, vėliau Olekas pažymėjo, kad kalbos apie socdemų ir socdarbiečių jungimąsi tėra gudrios Kirkilo intrigos, "siekiant atsirevanšuoti ir atsikeršyti už pralaimėtus rinkimus". Tačiau tai vis tiek nepaneigia fakto, kad po partijos skilimo 2017 metais Paluckui nepavyko jos konsoliduoti, ir dabar opozicija (vidinė ir, galbūt, išorinė), kuri ilgai tylėjo ir laukė savo šanso, nusprendė pasinaudoti dviprasmiškais Seimo rinkimų rezultatais kaip patogiu pretekstu nuversti jai netinkantį lyderį.
Pastarasis atsistatydino, bet yra prieš atskilėlių sugrįžimą. Kartu jis pabrėžė, kad vis dar turi didelį palaikymą partijoje — tiesiog norėjo "užkirsti kelią tolesniam partijos reputacijos visuomenės akyse menkinimui", nes "artėjančių pirmininko rinkimų fone buvimas pirmininku tampa pretekstu arba instrumentu organizuoti vidinį karą ir skaldyti partiją į gerus ir blogus, į palaikančius ir nepalaikančius", ko ji gali ir neištverti. Kitaip tariant, neatmestinas variantas, kad Paluckas vėl sieks pirmininko posto ir užims jį, įveikęs Oleką.
Kartu pažymėtina, kad jis labai teigiamai kalbėjo apie Viliją Blinkevičiūtę kaip apie galimą socdemų lyderę. "Vilijos lyderystė, tikiu, sutelktų socialdemokratus bendrai veiklai, bent jau per ateinantį laikotarpį, kai visiems reikia nusiraminti", — teigė Paluckas. Tik neaišku, ar Blinkevičiūtei, kuri patogiai įsitaisė Briuselyje, reikalingas tas galvos skausmas.
Apibendrinant, galima konstatuoti, kad socdemai turi rimtų problemų su vienybe, ir sunku patikėti tuo, kad jas išspręs Oleko pergalė pirmininko rinkimuose. Lygiai taip pat jų gali neišspręsti Palucko sugrįžimas ar Blinkevičiūtės išrinkimas. Manytina, kad socdemų bėdų esmė gilesnė. Tai faktinis politinės tapatybės, idėjinio stuburo praradimas, inercinė, o ne strategiškai prasminga raida. (Laikinuoju partijos pirmininku paskirtas Mindaugas Sinkevičius, rinkimai vyks pavasarį — Sputnik)
Kaip teisingai pažymėjo Paluckas: "Pirmiausia turime atsakyti į pagrindinį klausimą: kam esame reikalingi? Ne strategijos ir taktikos, ne rinkėjų segmentai, bet koks žmogus pirmiausia kreipiasi pagalbos spręsti jų problemas į socialdemokratus. Tai štai šis politikos krypties suradimas iš naujo kritiškai svarbus mums, socialdemokratams. Rinkėjai šiuolaikiniame technologijų, informacijos amžiuje tiesiog nemato drungno politikos pasiūlymų formavimo. Tai pagrindinis, esminis iššūkis — būti reikalingiems, garsiai, drąsiai ir tvirtai atstovauti žmonėms, kuriems turi atstovauti socialdemokratai".
Su Oleku ir kitais "bebrais", jeigu vartoti Palucko terminus, efektyviai įveikti šį iššūkį tikrai nepavyks — tai partijos praeitis, su kuria ji neturi šviesios ateities. Kita vertus, nėra garantijos, kad į ją nuves tas pats Paluckas ir/ar Blinkevičiūtė. Tokiu būdu, socdemai susidūrė su egzistencine ideologine ir asmenybių krize, išeitis iš kurios šiai dienai yra labai miglota. Ir tai bendros Lietuvos centro—kairės politinių jėgų aklavietės atspindys. Tačiau tai jau kita istorija.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
