Praėjusią savaitę Lietuvos dujų perdavimo sistemos operatoriaus "Amber Grid" svetainėje buvo paskelbta gerų žinių iš dujų jungiamojo tinklo GIPL (angl. "Gas Interconnector Poland Lithuania") statybos laukų — buvo nutiesta penkiasdešimt metrų atkarpa, kuri kirto Lietuvos valstybės sieną su Lenkija. GIPL maršrutas bus 165 kilometrai, iš kurių didžioji dalis tenka Lietuvos teritorijai. Planuojamas metinis pajėgumas Lenkijos–Lietuvos kryptimi yra 2,51 mlrd. kubinių metrų per metus, priešinga kryptimi — 1,95 mlrd. kubinių metrų per metus.
Visas kitas "Amber Gird" pranešimo tekstas skirtas pastangoms, kurias bendrovė ketina dėti, kad būtinai laikytųsi grafiko — GIPL statyba turėtų būti baigta iki 2021 metų pabaigos. Skubėjimo priežastys, matyt, yra tai, kad iš 500 milijonų eurų numatytų išlaidų ES skiria iki 60 procentų, tai yra, iki 300 milijonų eurų, ir Vilnius neketina kelti Briuselio nepasitenkinimo. Darbai vyksta žiemą, kai Lietuvoje vėsu, nepaisant visų su COVID-19 pandemija susijusių komplikacijų. Tokia yra darbo kasdienybė, tokie yra darbo žygdarbiai.
"Amber Grid" geografiniai atradimai
Pirmasis klausimas, iškylantis perskaičius šią naujieną, yra visiškai akivaizdus: kokiu tikslu GIPL sugalvotas ir statomas? Žinoma, "Amber Gird" numatė šį klausimą, todėl atsakymas yra toks: "GIPL dujotiekis sujungs Baltijos šalių ir Suomijos dujų rinkas su Europos Sąjungos sistema". Puiki formuluotė! Pasirodo, "Baltijos šalių dujų rinkos" šiandien neturi nieko bendro su "Europos Sąjungos sistema". Arba Baltijos šalių ir Suomijos dujų rinkos veikia pagal taisykles, kurios neatsižvelgia į ES reikalavimus, arba Baltijos šalys, anot "Amber Gird", yra kitoje pasaulio dalyje. Tačiau tegul "Amber Grid" bando patys suprasti, ką parašė jų spaudos tarnyba, mes tiesiog prisiminsime tikrus faktus ir patys padarysime išvadas.
Dujų tiekimas Latvijai, Estijai ir Suomijai vakar ir šiandien
2020 metų sausio 1 dieną ES pradėjo veikti nauja regioninė dujų rinka, apėmusi Suomiją, Estiją ir Latviją — Lietuvos niekas nepakvietė. Trijų šalių tinklo įmonės veikė pagal 2019 metų vasario 14 dieną pasirašytą susitarimą, o derybose iki jos pasirašymo vėl nebuvo pastebėta jokių Lietuvos atstovų. Šios regioninės dujų rinkos pradžios data sutampa su jungiamojo dujotiekio "Balticconnector", kuris Suomijos įlankos dugnu, Baltijos jūra, sujungė Estijos ir Suomijos dujų sistemas, paleidimu. Dujotiekio statybą Europos Komisija finansavo 75 proc., o priežastis, kodėl Suomija mielai įsitraukė į šį projektą, 2020 metų sausio 10 dieną įvardijo Estijos DTS operatorius "Elering": "Pirmąją prekybos dieną dujos buvo pristatytos į Suomiją iš Latvijos Inčukalnio saugyklos".
Suomija, Estija ir Latvija rusiškas dujas priėmė per "Shining of the North" magistralinio dujotiekio tinklą, kurio statybos buvo baigtos dar sovietmečiu. Tuo tarpu Estija ir Latvija buvo tarybų socialistinės respublikos, todėl jos buvo TSRS BDS (bendros dujų tiekimo sistemos) dalis, kuri buvo kuriama ir finansuojama centralizuotai. Siekiant padidinti energetinį saugumą Latvijos teritorijoje, buvo pastatyta Inčukalnio požeminė dujų saugykla (PDS) — didžiausia regione, kurios aktyviosios saugyklos tūris siekė 2,3 milijardo kubinių metrų. Pirmą kartą dujos į ją buvo pumpuojamos 1968 metais, ir nuo to momento viskas buvo ir yra visiškai tvarkinga, tiekiant dujas tarybinėms Baltijos šalims ir Baltarusijai.
Tačiau su Suomija viskas yra daug įdomiau grynai techniniu požiūriu: šios šalies granito laukai neleidžia jos teritorijoje įrengti nė vieno PDS įrenginio. 50 metų tarybinių, o dabar jau ir rusiškų, dujų tiekimas be jokio sutrikimo, nors visus šiuos metus Suomija tiesiogine to žodžio prasme priklausė nuo "dujų vamzdžio" — tai tikras inžinerijos žygdarbis, apie kurį turėtų būti parašyta knyga. Kiek darbo, kokios nervinės įtampos tam prireikė, galima tik spėlioti. Tačiau nėra pagrindo stebėtis, kad Suomija noriai prisijungė prie ES projekto, susijusio su "Balticconnector": šalis pirmą kartą savo istorijoje gavo prieigą prie požeminės saugyklos ir net tokios didelės kaip Inčukalnio.
Taigi, 2020 metų sausio 1 dieną Suomija padidino savo energetinį saugumą, su kuriuo ir sveikiname Suomijos kompaniją "Baltic Connector". Ši diena buvo reikšminga ir Estijos bendrovei "Elering" — dabar ji gauna įplaukų už savo tranzito paslaugas, o tai sumažina visas gamtinių dujų tiekimo Estijos vartotojams išlaidas ir vėl padidina energetinį saugumą. "Gazprom" taip pat neprieštaravo "Baltic Connector" projektui — Rusijos koncernui tapo lengviau vykdyti sutartinius įsipareigojimus Suomijos klientams, "Šiaurės švytėjimo" operatoriai gali turėti galimybę bent išgerti puodelį arbatos budėjimo metu.
Apie ekonomiką ir gerą atmintį
O kaip su Lietuva? Čia, kaip ir Boriso Titovo priešrinkiminėse reklamose, pauzė be garso. Iš Suomijos, Estijos ir Latvijos pusės — nieko, tai yra, jokio susidomėjimo. "Šiaurės švytėjimo" atžvilgiu — Rusijos dujos kaip tekėjo, taip ir teka, Inčukalnio PDS įrenginį "Amber Gird" naudoja komerciniais, bendraisiais pagrindais. SGD, kurias Lietuva retkarčiais gauna per "Independence" dujinimo terminalą Klaipėdos uoste, Latvijos ir Estijos nedomina, nes tų dujų kainos yra aukštesnės nei "Gazprom".
Be to, 2014 metais Lietuva savo iniciatyva pažeidė trišalę sutartį su Latvija ir Estija, pagal kurią Baltijos šalys turėjo pastatyti pakartotinio dujinimo terminalą Latvijoje, pakrantėje šalia Inčukalnio PDS — iniciatyva dėl "Independence" terminalo buvo išskirtinai "individuali".
Ekonominio susidomėjimo stoka ir gera atmintis lėmė tai, kad Lietuva negavo kvietimo dalyvauti formuojant ir veikiant naujai regioninei dujų rinkai — taip atrodo "draugiškos Europos šalių šeimos" realijos, jei atidedame visokius propagandinius šūkius. Taigi, "Amber Gird" skubėjimas statant sausumos GIPL yra bandymas kaip nors pasiekti šios regioninės dujų rinkos plėtrą, bandymas bent jau tokiu būdu į ją "įsiterpti". Tačiau klausimas, ar Lietuvos šiauriniai kaimynai tuo susidomės, lieka atviras. Nieko asmeniško, tik verslas — Lietuva yra įpareigota pasiūlyti ką nors ekonomiškai patrauklaus, tačiau ar ji turės tokią galimybę, yra didelis klausimas.
Lenkija kaip dujų tiekėja Lietuvai
Kas taps GIPL išteklių šaltiniu, kokias dujas Lietuva ketina per ją gauti iš Lenkijos? Gamtinių dujų gamybos apimtis Lenkijoje neviršija 5 milijardų kubinių metrų per metus, o vartojimo apimtis auga ir siekia apie 17 milijardų kubinių metrų. Todėl šia kryptimi Lietuva galės gauti tik tas dujas, kurias pati Lenkija importuoja. Tik žmonės, turintys nepaprastai lakią vaizduotę ir nepaisantys sveikos tinklo operatorių nuovokos Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje, sugeba įsivaizduoti, kad kainos pasiūlymas šiuo atveju gali būti pelningesnis nei tiesioginio tiekėjo "Gazprom" pasiūlymas.
Žinoma, teoriškai viskas yra įmanoma: pavyzdžiui, vasarą, kai pastebimai sumažėja SGD neatidėliotinos kainos Europos dujų rinkoje, Lenkijos įmonės gali sulaikyti keletą siuntų ir įsigyti jų ne tik sau, bet ir kaimynei Lietuvai per terminalą Svinouiscyje, bet tai tik tuo atveju, jei Lenkija nusprendžia nepanaudoti tokių puikių šansų savo poreikiams. Investuoti dėl to į GIPL? Neskaičiuokime pinigų svetimoje kišenėje, žinoma, Lietuva, turėdama didžiulį biudžetą, gali sau leisti investuoti 200 mln. eurų į dujotiekį, kuris, neatmetama, veiks kelias dienas per metus.
Teoriškai, stabilesni dujų tiekimai iš Lenkijos į Lietuvą galimi paleidus "Baltic Pipe". Kai kurios žiniasklaidos priemonės bando patikinti, kad "Baltic Pipe" yra dujotiekis, kuris sujungs Danijos ir Lenkijos dujų sistemas palei Baltijos jūros dugną, tačiau tai netiesa. Danijos žemėje nėra dujų telkinių, Danija taps tik tranzitine dujotiekio teritorija, kuri prasidės Šiaurės jūros Norvegijos sektoriuje, eis per visą jos teritoriją iki Baltijos jūros pakrantės ir tęsis iki Lenkijos — taip atrodo visas "Baltic Pipe" maršrutas. Apie tai, kaip šiuo metu atrodo šio projekto įgyvendinimas — kitą kartą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
