— Gražių švenčių, Jonai! Ar tėvai tave atsitiktinai pavadino Jono Basanavičiaus, Lietuvos Tarybos pirmininko, 1918 metų Nepriklausomybės akto signataro, vardu?
— Labas Gediminai. Ir tave sveikinu su švente. Manau, kad mano vardas neturi nieko bendra su didžiuoju Basanavičiumi. Sovietmečiu kažkaip nebuvo įprasta garsiai minėti šį aktą. Be to, mano tėvai buvo komunistai ir retai minėjo kai kuriuos Lietuvos valstybės istorijos puslapius. Man buvo pasakojama tik apie "Didžiąją spalio socialistinę revoliuciją", kuri suteikė laisvę Rusijos imperijos tautoms, o tada bolševikai subūrė šias tautas atgal į draugišką tautų šeimą. Ir iš esmės aš vis dar tikiu, kad tautų draugystė buvo pagrindinis Tarybų Sąjungos pasiekimas.
— Bet ši "draugystė" buvo įdiegta smurtiniais metodais.
— Geriau užmegzti draugystę smurtiniais metodais nei karą laisva demokratija. Pažiūrėk, kas nutiko po TSRS žlugimo. Kraujas upėmis liejosi buvusiose respublikose. Žudynės Baku, Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Donbasas šiandien. Lietuva taip pat kursto ugnį šių konfliktų lauže. Taigi, šviesius Basanavičiaus Nepriklausomybės akto idealus sutepė jo palikuonys — Lietuvos pseudopatriotai. Ypač neapykanta kitų tautų atžvilgiu pasireiškė per Antrąjį pasaulinį karą ir nacių okupaciją. Užtenka prisiminti žydų holokaustą Lietuvoje. Patys lietuviai pridėjo prie jo ranką. O kiek žmonių nužudė "miško broliai"? Ir tai taip pat yra "kova už nepriklausomybę".
— Na, nelygink Lietuvos didvyrių su čekistų pabaisomis!
— O kuo vieni monstrai skiriasi nuo kitų, kurie taip pat nužudė moteris ir vaikus vien dėl to, kad jie buvo kitoje barikadų pusėje? Jokia nepriklausomybė neverta ašarų, juo labiau — vaikų kraujo.
— Na, čia aš iš dalies sutinku su tavimi. Bet kiek tai susiję su 1918 metų Nepriklausomybės aktu, tas laikotarpis praėjo be didelio kraujo praliejimo. Tiesa, tikroji demokratija Lietuvoje truko neilgai ir viskas baigėsi Antano Smetonos diktatūra.
.jpg){kind=link}