Jau pusantro mėnesio demokratinė spauda su neslepiamu entuziazmu ir toliau identifikuoja "Kapitolijaus banditus" (taip vadinami Trampą palaikantys protestuotojai Vašingtone), naudodama naujausias veido atpažinimo technologijas.
Tęsiasi masiška galimų to išpuolio dalyvių skundimo kampanija. 18-metės BLM aktyvistės Helen Duke, kuri paskundė motiną ir artimiausius giminaičius policijai, istorija yra gerai žinoma. Dabar liberali bendruomenė draugiškai renka aukas, kad ji galėtų tęsti studijas koledže — motina prarado darbą dėl įskundimo ir nebegali mokėti. Tačiau ši istorija yra tik ledkalnio viršūnė. Masinio draugų ir artimųjų skundimo kampanija išplito visoje šalyje.
Labiausiai mūsų piliečius stebina įprastas (jei ne entuziastingas) nemažos Amerikos visuomenės dalies tokio reiškinio suvokimas. Dar vienas 18-metis Teksaso paauglys Jackson'as Reffitt'as duoda interviu į dešinę ir į kairę apie tai, kaip jis įskundė savo tėvą policijai, ir pastarasis buvo areštuotas dėl šio įskundimo ir apkaltintas dėl ginkluoto įsiveržimo į Kapitolijų.
Sprendžiant iš interviu, vaikino visiškai nekankina abejonės dėl jo poelgio teisingumo, dėl visko kaltinamas Trampas. Pavyzdžiui, atsakydamas į "The Times" klausimus, jaunuolis pasakė: "Mano tėtis mane užaugino ir suteikė tiek daug galimybių gyvenime. Bet jis serga. Visa politinė dienotvarkė serga. Tai, ką jis padarė, yra liga". Kiek metų tėvas bus "gydomas" už grotų, Jackson'ui nerūpi: visa tai — tėvo labui.
Mūsų visuomenė yra sukrėsta tokių pranešimų. Ką bekalbėti, net kai kurie mūsų ekspertai mano, kad toks "gėdingas" reiškinys kaip masinis skundimas yra kažkas naujo Amerikai, būdinga išskirtinai tik šiems laikams. Tuo tarpu JAV tai yra įprastas reiškinys, per dešimtmečius susiformavusi tradicija, tapusi neatsiejama amerikietiškos tapatybės dalimi.
Ten parašyta daugybė darbų, įrodančių skundimo etiką, ypač kai kalbama apie savo darbdavių atidavimą į teisėsaugos rankas. Prieš kelis dešimtmečius visuomenėje buvo įvestas specialus terminas "informatorius", siekiant nutolti nuo neigiamų terminų, tokių kaip "šnipinėjimas" ar "skundimas". Primename, kad dar 2002 metais žurnalas "Time" paskelbė Amerikos informatorius "Metų žmonėmis". Taigi, skundimą JAV vadinti nauju reiškiniu reiškia visiškai nesuprasti, kas yra Amerika.
Tik pirmas dalykas, sukrėtęs daugumą mūsų piliečių, persikėlusių į Valstijas, yra kaimynų, geriausių draugų, giminaičių, praeivių skundimas, vos kam nors kas nors pasirodo įtartina. Amerikiečiai nuo ankstyvos vaikystės mokomi skųsti. Jei kitose šalyse klasėje budintis asmuo turėjo stebėti, ar yra kreidos, ir užtikrinti lentos švarą, tai Amerikos mokyklose ši "pozicija" įpareigoja informuoti apie klasės draugų pražangas. Ir jie skundžia, nes žino, kad kitu atveju bus įskųsti patys. Mūsų moksleivių ir studentų, patekusių į Amerikos švietimo įstaigas, pasakojimų apie šį reiškinį yra labai daug internete.
Juokingiausia stebėti, kaip liberalai, kurie patys įskiepijo Rusijos visuomenei apie skundimų nepriimtinumą (ypač 1930 m.), bando pateisinti panašų reiškinį JAV, kuris yra sektinas pavyzdys demokratinėje visuomenėje. Čia yra tipiška Dmitrijaus Valujevo, vieno iš pagrindinių daugumos antirusiškų veiksmų JAV organizatorių, nuomonė (jis yra Laisvosios Rusijos fondo atstovas, judėjimo "Magnitsky Act Initiative" programos direktorius, pastarųjų Navalno rėmimo mitingų koordinatorius Valstijose).
Jis tiesiai paaiškina nesupratingai auditorijai, kodėl skundimas Rusijoje yra blogis, tačiau JAV tai neginčijamas gėris: "Amerikoje, kaip ir bet kurioje demokratijoje, įstatymas yra socialinė sutartis, primetama iš viršaus, o tai reiškia, kad jis iš esmės yra nepopuliarus. Taigi nuolatiniai bandymai apeiti įstatymą, rasti spragų ir išeičių. Kartais įstatymo apėjimas tampa vienintelis būdas išgyventi ar įgyvendinti vieną ar kitą veiklą. Pranešimas apie pažeidimą tampa antiliaudiškas".
Mūsų liberalo požiūriu, viskas yra paprasta: Amerika yra "šviečiantis miestas ant kalvos", o Rusija — "blogio imperija". Todėl negalima laikytis Rusijos įstatymų, jei informuosi, vadinasi, būsi "skundikas", o skundimas JAV yra drąsus pilietiškas poelgis. Be to, šis paaiškinimas gana paplitęs tarp rusų, kurie apsigyveno Valstijose ir meilę tėvynei laiko "praeities reliktu". Jie ramiai paaiškina, kodėl įskųstį kaimyną už antitarybinį anekdotą buvo "žema" ir "niekinga", o skundimai Amerikoje turėtų būti skatinami visais įmanomais būdais, nes "tai neturi stigmos, kuri buvo Sovietų Sąjungoje", ten, sako jie, "nėra tokio susidūrimo tarp valdžios ir žmonių". Na, taip, mes prisimename, juk Trampo šalininkai yra ne žmonės, o "vidaus teroristai". Atitinkamai jų skundimas yra ne konfrontacija, o pilietinės pareigos vykdymas.
Šiuo atžvilgiu nenuostabu, kad mūsų liberalai užsienyje taip lengvai puola rašyti kolektyvinį šmeižtą prieš Rusijos visuomenės veikėjus, reikalaudami skirti jiems griežtą bausmę. Štai kodėl jie reikalauja įvesti visokius "Magnickio sąrašus" (kaip ir tas pats aukščiau minėtas Valujevas) arba "Putino sąrašus". Arba prisiminkite tą patį Navalną su raginimu įvesti sankcijas garsiems rusams, tarp jų ir žurnalistams. Visiškai normalios amerikiečių skundimo kultūros tendencijos.
Taigi, skundimas JAV yra įprastas dalykas. Nors, reikia pripažinti, per pastaruosius du dešimtmečius jie pasiekė visiškai naują lygį. Bet kuris amerikietis dabar žino šūkį:
"If you see something, say something" ("Jei ką nors pamatai, pasakyk ką nors"). Vienas iš demokratų ruporų "The Washington Post" išdidžiai rašo, kad ši frazė tapo šiuolaikinės Amerikos "nacionaliniu devizu". Iš karto po 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro išpuolių masinėje apyvartoje pasirodęs šūkis dabar yra oficialus JAV Valstybės saugumo departamentui.
Bet jei iš pradžių šie budrumo raginimai buvo susiję tik su kova su tarptautiniais teroristais, dabar 74 milijonai JAV piliečių, balsavusių už Trampą, buvo prilyginti "teroristams". Be to, isterijos kurstymas tęsiasi ir po to, kai Džo Baidenas pradėjo eiti prezidento pareigas.
Vienas ryškiausių šios isterijos pavyzdžių buvo "Los Angeles Times" paskelbtas straipsnis, kurį parašė garsi žurnalistė ir televizijos kritikė Virginia Heffernan, su būdinga antrašte: "Ką jūs galite padaryti su savo kaimynu "trampistu"?". "Fox News" vedėjai net stebėjosi: "Mes jau turime nugalėtoją kategorijoje "Blogiausias 2021 metų straipsnis. O dar tik vasaris".
Straipsnyje Heffernan viešai skundžia kaimynus, kurie atvirai palaiko Trampą (Kalifornijoje, kur buvo paskelbtas jos straipsnis, tai jau prilyginama kenkėjiškiems ketinimams). Amerikiečių žurnalistės požiūriu, jie kalti dėl to, kad... nuvalė sniegą nuo tako, vedančio į jos kiemą. Ir tai vadinama "agresyvaus mandagumo veiksmu", nes mieste, kuriame gyvena autorė, "žmonės paprastai nevalo kelių kitiems nemokamai". Todėl, užuot padėkojusi kaimynams, Heffernan lygina juos su islamo teroristais, su "Hezbollah" ir netgi su "mandagiais naciais" ir Antrojo pasaulinio metų prancūzais nacių bendrininkais. Atkreipkite dėmesį, kad kai aktorė Gina Carano palygino demokratų elgesį su nacistine Vokietija, ji buvo nedelsiant pašalinta iš šios profesijos, o "trampistų" lyginimas su naciais demokratinėje spaudoje jau seniai tapo tradicija.
Heffernan savo straipsnyje pareikalavo kaimynų atgailos už palaikymą Trampui ir viešo "trampizmo" atsisakymo. Matyt, po to ji kilniaširdiškai leis jiems sutvarkyti jos kelius. O juk šį viešą kaimyno įskundimą rašo ne bent kas, ir jis skelbiamas solidaus Amerikos leidinio puslapiuose.
Susidaro įspūdis, kad dabar demokratiniai Amerikos laikraščiai ir televizijos kanalai konkuruoja tarpusavyje dėl to, kas jų šalyje ras daugiau "liaudies priešų" ir pareikalaus jų bausmės. Negailėdami epitetų, jie jau skundžia savo kolegas, pavyzdžiui, populiarų "Fox News" televizijos laidų vedėją Tucker'į Carlson'ą vadina "grėsme demokratijai". Ir jie nuolat reikalauja sodinti, uždaryti, uždrausti, pašalinti.
Bet jūs atsimenate, tai yra blogis tik Rusijoje. Amerikoje "valdžia ir visuomenė yra vieninga". Ypač tada, kai iš pusės šios visuomenės atimama teisė į savo nuomonę ir jai tik leidžiama išvalyti kelius nuo sniego. Žinoma, po viešos atgailos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
