Tai yra, Valstijos vėl bus atsakingos už pasaulio tvarką — Trampo stiliaus nacionalinio egoizmo dienos jau baigėsi.
Likęs pasaulis atkreipė dėmesį į šį garsų lozungą — gerai, pažiūrėkime, kaip jūs tai padarysite naujomis sąlygomis. Pasaulis pasikeitė ir dar prieš Trampo prezidentavimą, o Vašingtonas dabar vėl bando vaidinti "kalno valdovą", nepaisant to, kad kalnas jau griūva.
Nors išorinės sąlygos yra nepalankios JAV, globalistinis Amerikos elitas neatsižvelgia į jokį kitą scenarijų, be to, radikalioji dalis paprastai mano, kad pagrindinės šalies problemos yra ne išorėje, o viduje. Nes pagrindinė kliūtis pasaulinės liberalios tvarkos triumfui ir dabartinės Amerikos pozicijos išsaugojimui yra ne Rusija ar Kinija, o pati Amerikos tauta. Kuri nesupranta savo laimės ir misijos, ir jai reikia skubiai viską paaiškinti:
"Atėjo laikas pasakyti amerikiečiams, kad jie negali išvengti pasaulinės atsakomybės ir kad jie turi galvoti ne tik apie savo tėvynės gynimą. Jie turi suprasti, kad NATO ir kitų aljansų tikslas yra apsiginti ne nuo tiesioginių grėsmių JAV interesams, bet nuo šios tvarkos, kuri geriausiai tinka šiems interesams, pažeidimo. Jie turi nuoširdžiai pasakyti, kad pasaulio tvarkos palaikymo užduotis yra begalinė ir kupina didelių išlaidų, tačiau ši tvarka yra geriau nei kitos alternatyvos."
Kas turėtų tai paaiškinti? "Tai yra Džo Baideno ir jo naujos administracijos darbas" — o kas tai rašo? Robertas Kaganas (Robert Kagan) yra "Brookings Institution" analitikas ir naujosios JAV valstybės sekretorės Viktorijos Niuland (Victoria Nuland) vyras. Tai yra, pati administracija nurodo sau direktyvą ir dabar ją vykdys bet kokia kaina. Mokyti amerikiečius mylėti Amerikos sukurtą pasaulio tvarką — kad ir kokia būtų to kaina.
Kagano straipsnis leidinyje "Foreign Affairs" vadinasi "Supervalstybė. Norite to, ar nenorite!", o jame viena paprasta mintis: Amerika yra labai stipri, tokia stipri, kad nesupranta viso savo galios masto ir periodiškai nori užsidaryti savo tvirtovėje. Ir tik tai yra jos silpnybė. Bet tai reikia paaiškinti amerikiečiams ir taip išgelbėti pasaulį, liberalias vertybes ir pačią Ameriką.
Kagano manymu, amerikiečiai per visą savo šiuolaikinę istoriją nuolat neįvertino savęs:
"Daugumą istorinių praėjusio šimtmečio tragedijų sukėlė didžiųjų valstybių, kurių siekiai viršijo jų galimybes, veiksmai. Amerikiečiai turi priešingą problemą. Jų pasaulinės viršenybės galimybės viršija suvokimą apie savo vietą ir vaidmenį pasaulyje."
Amerikos neteisingas savo galios ir vaidmens supratimas lemia amerikiečių kurso svyravimus — jie periodiškai bando išvengti atsakomybės už pasaulio tvarką ir pradeda elgtis kaip įprasta valstybė:
"Tai reiškė apsaugoti savo piliečius, savo teritoriją, mūsų turtus ir galimybę naudotis būtiniausiomis prekėmis. Tai nebuvo susiję su kova siekiant išlaikyti jėgų pusiausvyrą Europoje ar Azijoje, skatinti demokratiją ar prisiimti atsakomybę už problemas pasaulyje, kurios tiesiogiai nesusijusios su amerikiečiais. Žemyninė orientacija vis dar karaliauja ir šiandien. Tai neneigia, kad JAV turi savo interesų, ir daro prielaidą, kad tai yra tie patys interesai, kurių siekia dauguma pasaulio šalių".
Tačiau Valstijos jau šimtmetį nėra įprasta imperija, o dabar jos turi ja likti, sušunka Kaganas. Pavojus slypi tame, kad Valstijos, kaip jau nutiko, nustos tikėti savimi, pradės tolti nuo savo vaidmens — ir tai sukurs jų silpnumo iliuziją ir išprovokuos baisų dalyką:
"Dėl to amerikiečiai dažnai elgėsi blogai. Jų amerikietiška žemyninė pasaulėžiūra sukėlė šimtmetį laukinio blaškymosi: pirma abejingumą, po to buvo panika, mobilizacija ir intervencija, po to atsitraukimas ir "sėdėjimas apkasuose". Tai, kad amerikiečiai vadina karines operacijas Afganistane ir Irake "amžinaisiais karais", yra tik vienas iš naujausių pavyzdžių, kad jie yra nepasirengę sudėtingai ir nesibaigiančiai užduočiai palaikyti pasaulinę taiką ir užkirsti kelią grėsmėms".
O toliau: "Abiem atvejais amerikiečiai "vos įėję" išėjo pro duris viena koja, o tai apribojo jų galimybes visiškai kontroliuoti sunkias situacijas. Šis "žingsnis į priekį, du atgal" metodas, kuris vis kartojasi, klaidina sąjungininkus ir oponentus, dažnai tiek, kad sukuria konfliktus, kurių būtų galima išvengti aiškiai ir nuosekliai bandant užtikrinti taikią, stabilią ir liberalią pasaulio tvarką. Dvidešimtasis amžius buvo nusėtas užsienio vadovų ir vyriausybių lavonais, kurie neteisingai vertino JAV, nuo Vokietijos (du kartus) ir Japonijos iki Sovietų Sąjungos, nuo Serbijos iki Irako. Jei Amerika nori, kad XXI amžiuje nebūtų tokios pačios schemos, o tai pavojingiausia konkuruojant su Kinija, tada amerikiečiai turi nustoti ieškoti "išeičių" ir priimti likimo ir savo jėgų jiems priskirtą vaidmenį."
Iškreiptas požiūris į "geležinę" Kagano logiką: amerikiečiai neturėtų dvejoti savo misija, nes net menkiausias trūkčiojimas provokuoja priešininkus nuotykiams, o Valstijos turi juos sunaikinti.
Vis dėlto neaišku, ką Kaganas turi omenyje amerikiečių sau nustatytu "apribojimu", kuris neleido jiems visiškai kontroliuoti padėties Afganistane ir Irake. Mažai bombardavo? Ar reikėjo naudoti branduolinius ginklus? Neilgam okupavo? Nepakanka dvidešimties metų — reikėjo keturiasdešimties? Aišku, kuo jis iš tikrųjų nepatenkintas: kvaili amerikiečiai "nepasirengę atlikti sudėtingą ir begalinę užduotį išsaugoti taiką pasaulyje".
Taip, ir jie vėl nusiteikę dekadentiškai:
"Kinai mano, kad Jungtinėse Valstijose nuosmukis, ir daugelis amerikiečių sutinka. Pavojus yra tas, kad Pekinui sustiprinus pastangas įgyvendinti tai, ką jis vadina "Kinijos svajone", amerikiečiai pradės panikuoti. Tokie laikai ir daromos klaidos."
Tai yra, Kinija įgauna jėgų, o amerikiečiai nereaguoja, o tada, kai procesas jau pažengęs per toli, ar jie staiga ims panikuoti ir smogs Kinijai? Bet kodėl tai apskritai turėtų atsitikti — galbūt Kinija kelia grėsmę Amerikos interesams ar nori pasisavinti Kaliforniją? Ne, mes kalbame apie Kinijos dominavimą Azijoje — kažkodėl neleistiną didžiausiai ir seniausiai Azijos valdžiai. 250 metų JAV požiūriu neleistina? Žinoma, ne — to viršvalstybinio Atlanto elito, kurio vardu iš tikrųjų kalba Kaganas, požiūriu. Jai amerikiečiai yra tik įrankis, kurį reikia tinkamai sureguliuoti kovojant už savo pasaulinį dominavimą:
"Sunki tiesa yra ta, kad realiame pasaulyje vienintelė viltis išlaikyti liberalizmą namuose ir užsienyje yra liberalizmui palankios pasaulio tvarkos palaikymas, o vienintelė jėga, galinti palaikyti šią tvarką, yra Jungtinės Valstijos. Tai ne arogancija, bet tikrovė, pagrįsta realiu situacijos pasaulyje vertinimu. Ir tai tikrai nėra vienareikšmis gėris. Siekdamos išlaikyti šią tvarką, JAV griebėsi ir griebsis jėgos, kartais neišmintingai ir neveiksmingai, nenuspėjama kaina ir su dviprasmiškomis moralinėmis pasekmėmis."
Bet kaip įtikinti amerikiečius nešti šią naštą? Gąsdinti? Tai jie darė visada — tas pats Kaganas prisimena Rusijoje mažai žinomą epizodą, kai 1947 metais (jau vyko šaltasis karas su TSRS) amerikiečiai vis dar atsisakė remti Graikiją (kurioje kilo pilietinis karas — ir be jokio Maskvos įsikišimo) ir Turkiją (kurią Stalinas spaudė po 1945 metų, bet jokios karo grėsmės nebuvo):
"Tuo tarpu respublikonų senatorius Arturas Vandenbergas (Arthur Vandenberg) reikalavo, kad Trumano administracija "mirtinai išgąsdintų amerikiečius", o Ačesonas (Dean Acheson, valstybės sekretorius) matė tokios politikos tikslingumą, kaip jis vėliau prisiminimuose pripažino, "aiškiau". Kai komunizmas buvo vienintelis priešas, viskas turėjo prasmę. Kiekvienas veiksmas buvo apsaugos aktas".
Bet dabar siaubo istorijos neveikia. Rusija kelerius metus buvo gąsdinama, ji taip pat buvo apkaltinta kišimusi į Amerikos rinkimus, tačiau vis tiek tai neturėjo didelės įtakos net Trampo palaikymui. Kinijos baimė? Tačiau ji taip pat nelabai veikia amerikiečius. Bandymai demonizuoti išorinius oponentus neveikia. Todėl Kaganas siūlo eiti kitu keliu: norint toliau palaikyti Amerikos globalistinį žingsnį, būtina įtikinti amerikiečius, kad atsisakius šios misijos, bus pražūtingos pasekmės. Ne tik visam pasauliui, bet ir pačioms JAV:
"Jų receptai kenčia nuo nepagrįsto optimizmo dėl galimų pasaulio tvarkos alternatyvų, paremtų JAV lyderyste. Realistai, liberalieji internacionalistai, konservatorių nacionalistai ir progresistai, atrodo, įsivaizduoja, kad pasauliui bus gerai ir kad JAV interesai bus lygiai taip pat gerai apsaugoti, jei Vašingtonas ir toliau neatliks to vaidmens, kurį atliko per pastaruosius 75 metus. Tačiau nei šiuolaikinė istorija, nei dabartinė padėtis pasaulyje nepateisina tokio idealizmo. Alternatyva Amerikos pasaulio tvarkai nėra Švedijos pasaulinė tvarka. Tai nebus teisinės valstybės ir tarptautinių institucijų pasaulis ar Apšvietos idealų triumfo pasaulis. Tai bus galios vakuumo, chaoso, konfliktų ir neteisingų politinių skaičiavimų pasaulis. Tai bus tikrai apgailėtinas reginys".
Tai reiškia, kad pasaulis be Amerikos slinks į chaosą? Kuo turi būti amerikiečiai, kad tuo patikėtų? Ypač po kelis dešimtmečius trukusios intervencinės politikos, kuri ne tik nesukėlė klestėjimo ir ramybės pasaulyje (bent jau žiūrint į Vidurio Rytus), bet ir nepadarė Amerikos stipresnės ir vieningesnės savo viduje. Atvirkščiai — kuo ilgiau amerikiečiai nešė savo pasaulio dominavimo naštą, tuo labiau sustiprino vidinius prieštaravimus ir konfliktus JAV.
Galbūt svarbiausia yra tai, kad globalistinės amerikiečių dalies ir Amerikos žmonių interesai ir tikslai prieštarauja vieni kitiems — ir kuo toliau, tuo aštresnis šis prieštaravimas taps? O JAV, kaip nacionalinės valstybės, egzistavimas nesuderinamas su jų, kaip pasaulinės "supervalstybės", vaidmeniu? Šios tautos ir jų valstybės ateitis priklausys nuo to, kaip patys supras patys amerikiečiai — ir Robertas Kaganas neturi argumentų, kurie priverstų amerikiečius toliau dirbti kitų žmonių interesams. Baimė nebeveikia.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
