Prieš kelias dienas Estijos parlamentarai veikė kaip nusikaltėliai dėl naujų sankcijų, kurias Europos Sąjunga įvedė savo rytinei kaimynei. Tada Estijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad vienas iš Rusijos diplomatų buvo išsiųstas iš šalies, tada nemažai politikų su švelniu vietiniu akcentu padainavo ritualinę dainą apie "Rytų lokį" ir valdžios politiką, kurią jis neva tik supranta, rašo Estijos Sputnik radijui autorius Nikolajus Nikolajevas.
Ir staiga per akimirksnį pasikeitė dekoracijos, foninė muzika, ir jau skambėjo fleitos, paukščiai čiulbėjo, o priekyje mėlyna spalva pasirodė užsienio reikalų ministrė Eva-Marija Liimets. Plačiai šypsodamasi, tiesindama nepaklusnių plaukų sruogą ir, regis, net mirktelėdama, ji "mėlynomis akimis" kviečia Rusiją skubiai, būtent šią minutę, parodyti geranoriškumą ir ratifikuoti abiejų šalių sienos sutartį.
Šio dokumento istorija yra tokia įdomi, kad nusipelno atskiro paminėjimo. Derybos dėl sienos sutarties sudarymo tarp Estijos ir Rusijos prasidėjo 1992 metų balandžio mėnesį. Sutartys dėl Rusijos ir Estijos valstybės sienos ir jūros erdvių Narvoje ir Suomijos įlankoje nustatymo buvo parafuotos 1999 metų kovo mėnesį. 2005 metų gegužės mėnesį jas pasirašė abi šalys. Tačiau Estijos parlamentas, ratifikavęs, įtraukė į dokumentus nuostatas, kurios nebuvo numatytos originaliame tekste — preambulėje buvo nuorodos į 1920 metų Tartu taikos sutartį tarp Estijos ir Sovietų Rusijos, šios sutarties galiojimas baigėsi. Maskva tai vertino kaip galimybę ateityje pateikti teritorines pretenzijas Rusijai, tad RF parašas ant sutarties buvo atšauktas.
Po devynerių metų jie vėl grįžo prie temos. 2014 metų vasario 18 d. Rusijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai — Sergejus Lavrovas ir Urmas Paetas — Maskvoje pasirašė susitarimus dėl Rusijos ir Estijos valstybės sienos ir jūrų erdvių Narvoje ir Suomijos įlankoje nustatymo.
Tačiau Estijos ir Rusijos parlamentai šių dokumentų dar neratifikavo, vadinasi, jie neįsigaliojo. Ir nors yra visiškai aišku, kad pasirašydamos juos abi valstybės išspręs ilgalaikę problemą, kuri gerokai užtemdo jų dvišalius santykius, pažangos šiuo klausimu dar nereikia tikėtis.
Labiausiai tikėtina, kad reikalas pakryps tik tuo atveju, jei tarpvalstybiniai santykiai pasikeis jų link. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ne kartą tai pareiškė paprastu tekstu. Bent jau Estija nenumato pažangos tobulėjimo link, tačiau kažkodėl jos vadovybė mano, kad Rusija vis dėlto turėtų jiems nusileisti. Na, tarsi blondinė, sėdinti prie automobilio vairo, mano, kad visi turėtų jai duoti kelią.
Šalies prezidentė Kersti Kaljulaid neseniai paantrino užsienio reikalų ministrui. Kartu su pasieniečiais ji, slidinėdama slidėmis palei rytinę sienos atkarpą, žvelgė į Rusijos pusę ir grįžusi į Taliną sakė: "Aš esu iš tų, kurie visada manė, kad svarbu sudaryti sienos sutartį, bet kita pusė privalo būk tam pasirengusi".
Koks yra tokio pasitikėjimo savimi pagrindas, istorija ir Rusija nutyli. Norėdamas pakelti nuotaiką, pridėsiu pažodžiui vieną faktą, tačiau jis reikalingas teisingai diagnozei nustatyti. Kažkas vardu Haris Kivilas pasiūlė Rusijai sumokėti Estijai už Ivangorodą ir Pskovo srities Pečioros rajoną, kurie jau yra Rusijos dalis. Ir tada, pasak Kivilo, tarp mūsų šalių bus "tyla ir ramybė bei Dievo palaima". Ties tuo užuolaidos užskleidžiamos, laikas kviesti greitąją pagalbą.
