Rusija padarė "spalvotąsias revoliucijas" Vakarų problema

Maskvoje įvyko eilinis darbo grupės posėdis, kuriam pirmininkauja Azerbaidžano, Armėnijos ir Rusijos vicepremjerai. Praeitos savaitės pabaigoje Vladimiras Putinas Saugumo tarybos posėdyje aptarė konflikto reguliavimą Kalnų Karabache

Tuo tarpu politinė krizė Armėnijoje tęsiasi. Opozicija rengia mitingus prie parlamento rūmų. Armėnijos Bažnyčia ragina teisėsaugos pareigūnus nenaudoti jėgos prieš protestuotojus. Šalies prezidentas atsisakė atleisti Generalinio štabo viršininką, kuriam ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas vėl pateikė šį reikalavimą.

Rusija vienareikšmiškai išreiškė savo požiūrį į įvykius Jerevane: tai vidinis Armėnijos reikalas, kuris, kaip tikisi Maskva, bus išspręstas taikiu būdu ir pagal įstatymus. Na, kalbant apie Karabacho klausimą, kuris iš tikrųjų yra aktualus Rusijai, akivaizdu, kad tai, kas vyksta, neturi jokios įtakos.

Jei anksčiau toks šaltakraujiškas (jei ne abejingas) Rusijos atsiribojimas nuo audringų įvykių posovietinėje erdvėje daugelio buvo suvokiamas kaip veidmainystė ar net tiesus melas, bandant išlaikyti gerą įvaizdį blogo žaidimo sąlygomis, dabar beveik niekas neabejoja Rusijos vadovybės nuoširdumu.

Pastaraisiais metais realybė parodė, kad krizės ir destabilizacijos bangos kaimynystėje Rusijai nekelia ypatingo susirūpinimo.

Žodžiu, likus dienai iki Armėnijos įvykių pradžios, Vladimiras Putinas Kremliuje susitiko su naujuoju kolega Kirgizijoje Sadyru Žaparovu, kuris užėmė aukščiausią postą šalyje po eilinės — trečios per penkiolika metų — revoliucijos. Tačiau jau įprasta, kad visi Vidurio Azijos valstybės vidaus politiniai sutrikimai užsienio politikai neturės jokio poveikio.

Armėnijos pavyzdys, kai "spalvotoji revoliucija" laimėjo 2018 metų pavasarį, o provakarietiškų jėgų atstovas perėmė ministro pirmininko postą, patenka į tą koncepciją. Nors tuo metu buvo plačiai paplitusios tragiškos prognozės apie Rusijos "paskutinio sąjungininko Kaukaze" praradimą. Pastarųjų trejų metų rezultatai pasirodė esą liūdni Užkaukazės respublikai, tačiau gana geri mūsų šaliai, kuri regione gavo naują postą.

Per pastaruosius dešimtmečius "spalvotosios revoliucijos" tapo svarbiausia Vakarų geopolitinio darbo, destabilizuojančio ir silpninančio konkurentus, priemone. Tiesa, šios politinės technologijos efektyvumo viršūnė yra praeityje: ji jau seniai nebėra sėkminga "know-how". Visai neseniai buvo galima pastebėti jo nesėkmes Honkonge ir Baltarusijoje. O žlugę šmeižikiški protestai Rusijoje buvo organizuoti pagal tuos pačius modelius.

Tačiau Vakarai šį metodą naudojo ne tik tiesiogiai prieš savo geopolitinius oponentus, bet ir subtiliau — prieš jų sąjungininkus ir partnerius. Rusija yra bene ryškiausias to pavyzdys, nes tikslingas rusofobijos diržo kūrimas ir nestabilumas aplink jį niekada nebuvo slepiamas JAV ir Europos.

Ir jiems tikrai tam tikru metu pavyko pasiekti gerų rezultatų. Neatsitiktinai minėta mantra apie "Kremliaus paskutinio sąjungininko praradimą" jau daugelį metų buvo tokia populiari tarp kai kurių analitikų.

Bet kuo toliau, tuo labiau skauda galvą patiems Vakarams.

Teoriškai planas žavi savo nepriekaištingumu: galima nebaudžiamai kurstyti situaciją šalyje, kurioje valdo "prorusiškos" jėgos, o bet kokie Maskvos veiksmai ar žodžiai aiškinami kaip kišimasis į suverenios valstybės reikalus ir pablogina situaciją. Beveik dauguma buvusių sovietinių respublikų išgyveno šį scenarijų — kai kuriais atvejais net ne vieną kartą.

Idėja, kad Rusija neturi ir negali turėti išeities iš austo tinklo, buvo pagrįsta jos įvairialypių ir tvirtų ryšių su kaimynais faktu ir įsitikinimu, kad šie ryšiai visada išliks. Ir jei taip, tada juos galima be galo naudoti Maskvai politiškai ir ekonomiškai, šantažuoti, išpumpuoti iš jos išteklius ir priversti išlaikyti net pačius rusofobiškiausius režimus.

Tačiau praktiškai paaiškėjo, kad niekas nesitęsia amžinai — ir visų pirma emocinis Rusijos prisirišimas prie tų, kuriuos ji anksčiau laikė broliškomis šalimis. Kai jausmai išblėso, jų vietą užėmė pragmatiškas ir principingas sprendimas nemaitinti rusofobų. Su vienais, pavyzdžiui, Gruzija ar Baltijos šalimis, procesas vyko palaipsniui ir užtruko nemažai metų. Su kitais, pavyzdžiui, su Ukraina, teko pjauti greitai ir gyvai. Taip, tai buvo skausminga, bet jau beveik neskauda.

Visiems kitiems buvo aiškiai paaiškinta, kad jų likimas — tiek vidaus reikalai, tiek santykiai su Maskva — yra tik jų pačių pasirinkimas. Rusija gali apsieiti be jų. Ar jie gali tai padaryti be Rusijos — tegul nusprendžia ir patikrina patys.

Ši strategija turėjo kiek netikėtą ir net ironišką poveikį: didžiausios Vakarų pergalės "spalvotųjų revoliucijų" srityje posovietinėje erdvėje virto lagaminu be rankenos. Šalys, kurios, pasitelkusios "aksomines revoliucijas", sugebėjo nueiti nuosekliai antirusišką kelią, visiškai nesustiprino savo valstybinės sistemos. Priešingai, neteisėti politinės veiklos metodai ir toliau reguliariai daro lemiamą įtaką ten esančiai situacijai, skatindami jų vidinį nestabilumą.

Ir jei Rusijai dabar apskritai nerūpi, kaip dažnai per neramumus keičiasi valdžia toje pačioje Kirgizijoje, Vakarai yra priversti vienaip ar kitaip įsikišti į kitos krizės sprendimą tose šalyse, kurias jie pavertė "vitrinomis", ar tai būtų Ukraina, ar Gruzija. Pavyzdžiui, šiais metais Vokietija pirmą kartą atveria sezoninių žemės ūkio darbų rinką Gruzijos piliečiams, išgyvenantiems sunkią ekonominę krizę — rusofobija ir koronavirusas padarė savo nešvarų darbelį.

Tai yra, bandydami amžinai susieti Rusiją su pareiga remti nedraugiškas kaimynes, Vakarai galiausiai susidūrė su būtinybe išleisti savo išteklius jų naudai.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.