Konservatoriai spaudžia prezidentą dėl EVT. Ar Landsbergis pakartos Ušacko likimą?

Konservatoriai neatsisako planų atskirti prezidentą nuo Briuselio. Gitanas Nausėda priešinasi. Kuo tai gali baigtis?

Pastaruoju metu tapo aišku, kad konservatorių santykiuose su Nausėda ne viskas gerai — manytina, kad jų iniciatyva siųsti į ES valstybių vadovų susitikimus savo premjerę, o ne prezidentą atsirado ne tuščioje vietoje.

Tiesa, iš pradžių atrodė, kad tai tik simboliniai bandymai paspausti valstybės vadovą. Bet vėliau paaiškėjo, kad pusiaukelėje konservatoriai sustoti neketina — nusprendė rengti įstatymo projektą, kuris nustatytų, kas turėtų važiuoti į Briuselį.

Pažymėtina, kad konservatorių argumentai, bandant pakoreguoti ilgametę tradiciją, yra silpni. Net jų koalicijos partnerių liberalų atstovas Eugenijus Gentvilas pažymėjo: "Man natūraliai kiltų klausimas, kodėl tiems patiems konservatoriams 2008–2009 metais nekilo jokių klausimų. Grybauskaitė pasiėmė teisę važinėti, ir tiek. Dabar jau kyla".

Žinoma, galima teigti, kad Grybauskaitė monopolizavo keliones į Briuselį, nes puikiai orientavosi tiek užsienio ir saugumo politikos klausimuose, tiek ekonominiuose reikaluose. Tačiau Nausėda irgi yra geras ekonomistas, ir šiuo atveju (jau nekalbant apie tarptautinius santykius) Šimonytė neturi prieš jį jokio pranašumo.

Tuomet galima pagalvoti, kad konservatoriai paprasčiausiai nori dominuoti užsienio politikoje. Tačiau Nausėda pareigingai vykdo proamerikietišką ir antirusišką politiką. Atitinkamai, "Tėvynės sąjungos" motyvai greičiausiai yra kitokie.

Kaip pažymėjo vienas iš "valstiečių" lyderių Saulius Skvernelis: "Konservatorių partija atėjo į valdžią ir jėgą demonstruoja, bando pasiimti kuo daugiau galių". "Nemanau, kad yra konservatorių galvojimas apie geresnį valstybės atstovavimą. Man atrodo, kad yra bandoma organizuoti politinės galios centrų slinktį, akumuliuojant didesnę galią vyriausybėje, ir tą daryti būtent prezidentūros, kaip institucijos, sąskaita", — pridūrė laikinas socialdemokratų vadovas Mindaugas Sinkevičius.

"Dabar valdantieji, greičiausiai, tikrina, kiek galima pastumdyti tas įtakos galias, nes dalyvavimas Europos Vadovų Taryboje (EVT) politine prasme yra svarbus ne tik šalies interesams atstovaujant, bet ir pasididinant savo matomumą ir svarbą", — apibendrinano politologas Ramūnas Vilpišauskas.

Trumpai tariant, akivaizdu, kad konservatorių veiksmų tikslas — ne užsienio politikos kontrolė ir rūpinimasis valstybės interesais, o siekis palaužti Nausėdos pasipriešinimą kovoje dėl valdžios (politinės įtakos), padaryti jį rankiniu prezidentu, kaip tai įvyko Grybauskaitės, iš kurios jie nenorėjo atimti jokių teisių, atveju.

Žinoma, dabartinis valstybės vadovas tai puikiai supranta ir sureagavo aštriai — pažadėjo vetuoti įstatymą, numatantį premjero dalyvavimą EVT susitikimuose, ir paragino vyriausybę rūpintis krizės valdymu, o ne eskaluoti atstovavimo EVT klausimą.

Po tokių prezidento žodžių konservatoriai — jeigu jie norėtų išvengti konflikto su juo — turėtų apsiraminti. Tačiau jų lyderis Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad reikia leisti kiekvienam turėti savo nuomonę ir, jeigu nepavyks susitarti, palikti sprendimą Seimui.

Tiesą pasakius, suprantama pozicija partijos lyderiui, bet ne užsienio reikalų ministrui, kuris pagal savo institucinį statusą turėtų susilaikyti nuo tokių gan agresyvių pareiškimų prezidento atžvilgiu. O kadangi jis nesusilaikė, galima konstatuoti, jog besitęsiančios kalbos apie tai, kas turėtų atstovauti Lietuvai EVT, nėra paprasta diskusija — jos reiškia, kad Nausėda (a) tikrai nesutaria su konservatoriais ir (b) neketina jiems paklusti.

Jeigu spaudimas jo atžvilgiu tęsis (o taip greičiausiai ir bus), galima prisiminti, kaip Grybauskaitė privertė atsistatydinti užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką — jei Landsbergis nori politikuoti, tegul politikuoja, bet tik kaip partijos pirmininkas, o ne kaip URM vadovas, turintis remti prezidentą, o ne kvestionuoti jo galias.

Trumpai sakant, Nausėdos, atrodo, laukia sunkūs laikai, esminių išbandymų metas, nes jis bando mesti iššūkį "piktiems Lietuvos politikos genijams". Bus įdomu stebėti, kaip jam toliau seksis šiame nulinės sumos žaidime. Jeigu jis nori laimėti, turės veikti ryžtingai, ir, pavyzdziui, užsienio reikalų ministro pakeitimas taptų "rezultatyviu smūgiu".

P. S. Šiandien aišku, kad aptariamos situacijos esmė — ne nauda Lietuvai, o kova dėl valdžios. Jeigu pažiūrėtume į problemą teoriškai, nepriklausomai nuo asmenybių ir partinių preferencijų, pirmiausia savo žodį turėtų teigti Konstitucinis Teismas, o po to galima bus galvoti, kaip įgyvendinti jo sprendimą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.