Pamokys demokratijos. JAV apsisprendė dėl intervencijos metodų

Amerikiečiai nebesiruošia kovoti už demokratiją. Laikas parodė, kad intervencijos ir autoritarinių lyderių nuvertimas yra neveiksmingi

VILNIUS, kovo 7 — Sputnik. Vašingtonas iš to pasimokė ir planuoja pakeisti pasaulį, pradedant nuo savęs. Kaip ketina elgtis JAV dabar, aiškinos RIA Novosti autorė Sofjia Melničiuk.

Nauji laikai — nauji būdai

Pirmoji oficiali valstybės sekretoriaus Entoni Blinkeno kalba Valstybės departamente, nors ir vyko tuščioje salėje, sukėlė ažiotažą. Pusvalandžiui Amerikos diplomatijos vadovas vardijo pagrindines užsienio politikos kryptis, kurios netrukus bus įtvirtintos nacionalinio saugumo strategijoje.

Beveik viskas, ką pasakė Blinkenas, nėra nauja: tiek jis, tiek prezidentas Džo Baidenas pastaraisiais mėnesiais tai išreiškė ne kartą. Vis dėlto kažkas patraukė akį.

"Mūsų požiūris pasikeis, — paskelbė valstybės sekretorius. — Mes nestumsime demokratijos per brangias karines intervencijas ar bandymus jėga nuversti autoritarinius režimus. Tokie metodai, nors ir buvo naudojami su geriausiais ketinimais, nieko gero nedavė, pripažino jis. Be to, žodžiai "demokratijos stumimas" įgavo neigiamą atspalvį ir net patys amerikiečiai jais jau nebepatiki.

Pasaulis pasikeitė, o naujomis sąlygomis Vašingtonas nuo terorizmo grėsmės nukreips dėmesį į kovą su konkuruojančiomis galiomis. Skatinti demokratiją — ir tai vis dar yra JAV užsienio politikos imperatyvas — reikia savo pavyzdžiu. "Priešingu atveju mes žaidžiame kartu su tokiais konkurentais kaip Kinija ir Rusija, kurie naudojasi kiekviena proga pasėti abejones dėl mūsų idealų laikymosi. Nereikia lengvinti jų uždavinių", — apibendrino diplomatas.

Šiaip sau pavyzdys

Praėję metai į šalį atnešė išbandymų. Koronaviruso pandemija, nužudžiusi daugiau amerikiečių nei Pirmasis, Antrasis ir Vietnamo karai, išryškino sveikatos nelygybę. Rasinės riaušės dėl policijos žiaurumo ir juodaodžių nužudymo dar kartą pabrėžė sisteminio rasizmo problemą visuomenėje.

Prezidento rinkimai tapo skandalingiausiais per daugelį dešimtmečių. Donaldas Trampas vis dar tvirtina, kad rezultatai buvo suklastoti. Tai paskatino tikrą veržimąsi į pagrindines vertybes: sausio 6 dieną, patvirtinus rinkimų balsavimą, į Kapitolijaus pastatą įsiveržė minia.

Naujasis prezidentas Džo Baidenas susidūrė su neatidėliotinu poreikiu atkurti vienybę šalies viduje, visų pirma patiems amerikiečiams įrodyti, kad JAV vis dar yra demokratijos švyturys.

"Dabar valstybėse yra didelių asmeninio pavyzdžio problemų", — interviu RIA Novosti sakė JAV ir Kanados instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Pavelas Koškinas. — Jiems reikia retorinės priemonės, kad mobilizuotų rinkėjus. Svarbu parodyti: mes sugebame išspręsti situaciją šalyje".

Tam tikru mastu Blinkeno teiginiai gali būti laikomi nukreiptais į vidų, mano Koškinas."Sutvarkyti reikalus kitose valstybėse yra tam tikra paskata: reikia pradėti nuo savęs", — aiškina jis.

Vystymasis vs demokratija

Baideno administracija nuolat pabrėžia, kad pagrindinis strateginis varžovas yra Kinija ir jos plėtros modelis. Vašingtonas ketina siekti būtent jo pokyčio.

Pekinas pats neplanuoja niekur eksportuoti politinės sistemos, kaip sakė Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. "Plėsdami skatinsime taiką", — paaiškino jis.

Kai kuriose šalyse iš tikrųjų yra prašoma importuoti atskirus Kinijos valstybės administravimo elementus, sako Maskvos Karnegio centro konsultantas sinologas Temuras Umarovas. Pavyzdys yra Centrinės Azijos valstybės, kuriose JAV įtaka kasmet mažėja.

"Visos šio regiono autokratijos nori pakartoti Kinijos sėkmę: tapti išsivysčiusia ekonomika be demokratinių reformų", —  sakė Umarovas. Tuo pačiu metu bet kokia autokratija šiuolaikiniame pasaulyje turi atrodyti kaip demokratija. Be to neįmanoma normaliai egzistuoti globaliame pasaulyje.

"Todėl retorikos lygmeniu visi Vidurinėje Azijoje kalba apie reformas ir žmogaus teises, tačiau iš tikrųjų jie nemato Vakarų kaip pavyzdžio, kuriuo reikia vadovautis. Jei anksčiau bent viena šalis — Kirgizija, vadinamoji Centrinės Azijos demokratijos oazė — buvo labiau proamerikietiška, dabar net ji persigalvojo ir eina kitu keliu", —  aiškina ekspertas.

JAV galėtų sustiprinti savo pozicijas regione, jei būtų aktyviau įsitraukusi į Vidurinę Aziją ekonomiškai, kaip tai daro Pekinas. Be to, Umarovo įsitikinimu, neįmanoma pasiekti didelės įtakos ideologine prasme.

Nepamirštas senas

Naujosios administracijos požiūris yra tęsinys to, ką pradėjo Barakas Obama. Vadinamoji Obamos doktrina taip pat reiškė Amerikos karinio buvimo užsienyje sumažėjimą. Jau tada demokratai priėjo prie išvados, kad kariniai metodai nėra tokie veiksmingi ir kad demokratija turėtų būti skleidžiama ne įsikišant, okupuojant ir kuriant valstybę, bet per švelnią galią.

Tačiau 44-ajam prezidentui nepavyko: 2011 metais JAV pradėjo oro smūgius Libijos vyriausybės pajėgoms. Vėliau Obama pripažino, kad sprendimas, be abejo, buvo teisingas, tačiau Vašingtonas nepasiruošė pasekmėms. Libija pasinėrė į chaosą — Obama tai pavadino blogiausia prezidentavimo klaida.

Dabartinė administracija tęs savo bandymus ir naudos visus metodus, išskyrus tiesioginę karinę intervenciją, mano Dmitrijus Suslovas, Aukštosios ekonomikos mokyklos Kompleksinių Europos ir tarptautinių studijų centro direktoriaus pavaduotojas. "Dėmesys bus skiriamas užsienio pagalbos ir NVO politikai, jos daug aktyviau rems Oranžinę revoliuciją", — sako jis ir primena, kad Sirijoje JAV tiesiogiai nekovojo su Bašaro režimu, bet padėjo opozicijos jėgoms. — Tai tebėra priimtinas įrankis".

Dabar Vašingtonas palaiko opozicijos atstovus Rusijoje, Baltarusijoje, Venesueloje. Anksčiau JAV įvedė sankcijas kai kuriems Rusijos pareigūnams dėl Aleksejaus Navalno bylos. Svetlana Tichanovskaja su Amerikos ambasadoriumi aptarė Aleksandrui Lukašenkai taikomas ribojančias priemones. Dieną prieš tai Blinkenas paskambino Venesuelos opozicijos lyderiui Juanui Gaido. Kinijoje ir Irane JAV padeda provakarietiškoms NVO ir disidentams.

Konkretūs veiksmai priklauso nuo šalies, pažymi Suslovas. Kai kur tai yra parama vienai iš pilietinio karo šalių, kažkur — politinės krizės provokavimas.

Informacijos politika, propaganda, viešoji diplomatija. Sankcijos taip pat yra svarbi demokratijos sklaidos priemonė: jos smogia tiems elitams, kurių nori atsikratyti. Bet nauji Irakų ir Libijų — tokių operacijų nebus.

Istorija rodo, kad problematiška demokratiją įvesti tik asmeniniu pavyzdžiu — tai daug sunkiau nei skirti pinigus užsienio projektams. Taigi draugiškų pajėgų finansinė parama, matyt, taps pagrindine Valstybės departamento priemone.