Anūkė iš Amerikos užtraukė gėdą seneliui — Lietuvos didvyriui

JAV buvo išleista knyga "Nacio anūkė: kaip aš sužinojau, kad mano senelis — karo nusikaltėlis" (angl. "The Nazi's Granddaughter: How I Discovered My Grandfather was a War Criminal")

Ją parašė žurnalistė Silvija Foti, vieno iš "miško brolių" vadų Jono Noreikos, kuris Lietuvoje gerbiamas kaip tautos didvyris, anūkė. "Mano senelis man liks monstras. Tie, kurie stebi, yra jo aukų šeimos, aš žinau, kad atleisti neįmanoma. Atleisti gali tik nužudytieji, ir jie čia ne dėl to. Taigi, aš prašau jūsų priimti mano nuoširdų asmeninį atsiprašymą. Aš apgailestauju dėl senelio nuodėmių ir apgailestauju dėl to, ką toliau daro Lietuvos vyriausybė", — senelio aukoms prisipažino Silvija Foti.

— Ką manai, Laurynai, apie visą šią istoriją su mūsų didvyriu Jonu Noreika ir jo anūke — išdavike? Įvairiuose interviu su Kremliaus propagandistais ji ne tik niekino savo senelio-didvyrio atminimą, bet ir parašė bei išleido knygą pasaulio demokratijos širdyje — Jungtinėse Amerikos Valstijose!

— Žinai, Gintarai, tokiais aštriais ir tuo pat metu slidžiais klausimais, kaip Antrojo karo ir Holokausto istorija, aš stengiuosi ne pats spręsti, o pasikliauti paskelbtais dokumentais su liudininkų pasakojimais. Manau, kad Jono Noreikos anūkė tokių dokumentų perskaitė daug daugiau nei aš. Todėl neturiu pagrindo netikėti jos pasipiktinimu. Be to, ji rašo ne apie svetimą — nusikaltėlį, o apie savo senelį. Juk iš pradžių ji didžiavosi, kad yra kovotojo už Lietuvos laisvę anūkė. Taip, ji taip didžiavosi, kad atvyko į savo protėvių tėvynę ir pati norėjo įsitikinti, ar ji teisi. Ir tada perskatė Jono Noreikos parašytą knygą — savotišką lietuvišką "Mein Kampf", susipažino su archyviniais dokumentais, sutiko dar gyvus baisių nacių nusikaltimų Lietuvoje liudininkus. Ir... paskelbė nuosprendį. Jos senelis yra banditas nusikaltėlis.

— Tačiau mūsų istorikai taip pat studijavo ir tų laikų dokumentus. Kodėl jie įrašė Noreikos vardą į didvyrių panteoną? Galų gale mes turime tikėti savo, o ne užjūrio holokausto tyrinėtojais. Juk tarp lietuvių buvo daug herojų, kurie rizikuodami savo gyvybe išgelbėjo žydus nuo sunaikinimo. Ir šiandien juos ir jų palikuonis kasmet apdovanoja Lietuvos prezidentas.

— Būkime sąžiningi sau. Be ugnies nėr dūmų. Tai, kad mūsų protėviai prisidėjo prie daugiau nei 200 tūkstančių žydų sunaikinimo Antrojo pasaulinio karo metais, yra faktas. Net jei netiesiogiai — savo tylėjimu... O dabartiniai mūsų valdovai, užuot subtiliai nutylėję šią temą, patys kursto neapykantos ugnį. Juk ir Jono Noreikos atminimo lentą sulaužė patys lietuviai, o tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ragino susilaikyti nuo Noreikos heroizavimo, jei yra net nedidelė abejonė dėl jo nekaltumo žudant Lietuvos žydus. Taigi, šioje istorijoje su Silvijos Foti knyga norėčiau sutikti su jos požiūriu, o ne politizuoti istorikus, kurie nori pritarti valdžios atstovams. Aš netgi esu pasirengęs pasirašyti Silvijos Foti peticiją, kurioje ji ragina atimti iš senelio visus apdovanojimus ir skiriamuosius ženklus, kuriuos jam skyrė Lietuvos vyriausybė.