Kijevas pasirengęs karui. Vakarai pasirengę jį paremti

Tikslinga pridėti dar vieną punktą prie dalykų, kuriuos galima stebėti be galo, sąrašo: kaip Kijevas vengia vykdyti savo įsipareigojimus pagal Minsko susitarimus

Ukrainos valdžia vėl sugalvojo kažkokį padėties sureguliavimo planą. Iš esmės čia nėra nieko originalaus. Per pastaruosius šešerius metus absoliučiai visi jų žingsniai vienaip ar kitaip buvo siejami su bandymais pakeisti Minsko susitarimų dokumente aiškiai nurodytą veiksmų seką kuo nors kitu, kas jiems labiau tiktų.

Dabartinėms pastangoms originalumo suteikia tik Kijevo noras priskirti iniciatyvą Europai. Pasak Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo Andrejaus Jermako, "šiandien ant stalo yra konkretus taikaus susitarimo planas, kurį pasiūlė Vokietija ir Prancūzija ir kurį užbaigė Ukraina". Tuo tarpu pareigūnas pateikė orientacinę sąlygą sakydamas, kad pastarasis "atitinka "Minsko dvasią", atitinka tarptautinės teisės normas", tai yra, vėl nekyla klausimų apie pasirašytų sutarčių laikymąsi.

Reakcija į pareiškimą buvo visiškai nuspėjama. Rusija, DLR ir LLR pranešė, kad neturi jokios informacijos apie jokį naują planą, taip pat skaidriai užsiminė, kad tai, kas vyksta, laiko dar vienu Ukrainos bandymu "uždengti" Minsko susitarimų esmę. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija taip pat nepatvirtino Jermako informacijos.

Galima atlaidžiai atmesti nesudėtingas Kijevo intrigas — kiek jų jau matyta, o dabartinė akivaizdžiai nebus paskutinė. Tačiau yra aplinkybių, kurios verčia kuo rimčiau žiūrėti į dabartinius įvykius.

Faktas yra tas, kad pirmą kartą per gana ilgą laiką tarptautinė padėtis palanki Ukrainos avantiūroms.
Rusijos santykiai su Vakarais yra "sustingę". Vakarų Europa aktyviai ir kryptingai naudojasi bet kokiomis konfrontacijos su Maskva galimybėmis, tačiau Ukrainos tema šia prasme turi akivaizdžių pranašumų.

Pastaraisiais metais Kijevo valdžia sugebėjo radikaliai sugadinti tiek savo, tiek savo šalies reputaciją Vakarų, kuriems Ukraina labai nusibodo, akyse. Esminis elito nesugebėjimas ir pasirengimas bet kuriuo metu paaukoti strateginius susitarimus savo momentiniams privatiems interesams (įskaitant santykius su Vakarais), pernelyg didelis korupcijos lygis ir valstybingumo degradacija jau seniai atėmė iš JAV ir ES bet kokią iliuziją, kad bus įmanoma sukurti tikrai stiprų ir ryškų antirusišką projektą — ko tikėtasi po Euromaidano.

Vietoj to, Ukraina virto pasauliniu sąvartynu, kur didelės rizikos investicijos (įskaitant politines) gali virsti ir superpelnu, ir kulka investuotojo galvoje. Nėra prasmės net įtakingiausioms planetos galioms tikėtis ilgalaikių strateginių projektų santykiuose su Kijevu sėkmės.

Donbaso atveju tai lėmė faktinį Vokietijos ir Prancūzijos atitolimą nuo taikos palaikymo proceso. Šios šalys garantuoja Kijevo įsipareigojimų pagal Minsko susitarimus vykdymą. Tačiau bėgant metams tapo aišku, kad nei jos, nei Jungtinės Valstijos negalės priversti Ukrainos valdžios įvykdyti tai, ką pasirašė. Tuo pačiu metu Vakarų sostinės priverstos sukandusios dantis pripažinti, kad Maskva teisi, kad Ukraina yra atsakinga už daugiau nei šešerių metų senumo susitarimų nesilaikymą. Tačiau dėl radikalaus Rusijos ir Vakarų santykių pablogėjimo tikimybė, kad pastarieji gali persvarstyti savo poziciją, auga.

Po daugiau nei pusmetį trukusios ramybės situacija Donbase vėl kaista. Fiksuojamas paliaubų pažeidimų skaičiaus padidėjimas. Kijevas traukia naujus karius link kontaktinės linijos. Ekspertų vertinimu, yra didelė karo veiksmų atnaujinimo tikimybė.

Neabejotina, kad Ukrainos valdžia turi pakankamai avantiūrizmo, kad galėtų savarankiškai žaisti ir kurstyti konfliktą, jog išspręstų savo vidaus problemas. Tačiau reikalai pajudės kur kas greičiau, jei jie šiuo klausimu sulauks net minimalios, visiškai simbolinės Vakarų paramos.

Ir nesvarbu, kad Ukrainos armija — kaip ir 2010-ųjų viduryje — pasmerkta kariniam pralaimėjimui. Bet kokiu atveju tai bus naujas viso masto karo etapas ir rimta problema Donbaso respublikoms ir Rusijai. Gyvybių praradimas, infrastruktūros sunaikinimas ir daugybė papildomų problemų pareikalaus skubaus dėmesio ir išteklių investavimo.

Tai gali pasirodyti gana svarus argumentas tiek Europai, tiek JAV, kad būtų palengvinta tokia įvykių plėtra — paprasčiausiai papildyti Rusijai primestų "karštų" temų sąrašą ir papildomai surišti rankas. Sprendžiant iš to, kad Rusia tiesiogiai apkaltino Vakarus Minsko susitarimų sabotažo palaikymu, Maskva ruošiasi būtent blogiausiam scenarijui.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.