Kinijos penkmečio planas: technologinės supervalstybės sukūrimo kursas

Per ateinančius penkerius metus (2021–2025) Kinija sparčiau finansuos aukštųjų technologijų tyrimus ir daugiau dėmesio skirs robotų, sudėtingos medicinos technikos, laivų, lėktuvų, kosminių aparatų, greitųjų traukinių ir daugelio kitų dalykų gamybai

Kalbama apie technologinę supervalstybę — tai, galbūt, pagrindinė išvada, kurią išorinis pasaulis turėtų padaryti iš trečiadienį pasibaigusios "dvigubos sesijos" — visos Kinijos parlamento sudėties ir visos vadovybės posėdžio, kuriame dalyvavo penki tūkstančiai žmonių. Toks renginys paprastai vyksta pavasarį ir išsprendžia strateginius klausimus, o įprastas teisėkūros darbas vyksta įprastu režimu ištisus metus.

Šiuo atveju kalbama apie ateinančių penkerių metų strategiją. Istorija tokia: dar 2018 m. prasidėjo JAV ekonominis karas prieš Kiniją, o 2020 m. kartu iš KLR kilo virusinė pandemija ir neįsivaizduojamos kovos su ja priemonės, kurios galiausiai smarkiai smogė visų pirma Vakarų valstybių grupei, o jau tada visiems kitiems. Kaip rezultatas įvyko atsitiktinis laikinas sutapimas — būtent 2021 m. pradžioje buvo logiška tikėtis kažkokios naujos strategijos dėl tolesnio Kinijos, kaip vienos iš dviejų didžiausių pasaulio ekonomikų, judėjimo. Be to, tuoj turėjo pasibaigti ankstesnis penkerių metų planas.

Nieko iš esmės naujo dabartiniame "dviguboje sesijoje" neįvyko būtent todėl, kad penkmečio idėjos brendo ilgai ir palaipsniui. Tai visų pirma "dvigubos cirkuliacijos" kocepcija, pagrįsta vidine "cirkulacija", tai yra, atėjo laikas (ir, kas svarbiau, atsirado galimybė) Kinijos ekonomikai pasikliauti ne eksportu ir importu, o vidaus rinką — ir tik tada pasikliauti kažkokiais  džiaugsmais nuo bendradarbiavimo su išoriniais partneriais. Tačiau nemažiau svarbu buvo ir tai, kad puldama Kiniją Trampo Amerika negalėjo nuslėpti pagrindinės savo panikos priežasties — pasireiškusi Kinijos technologinė lyderystė ir JAV perspektyva prarasti tokią lyderystę. Todėl bendros ateinančių penkerių metų plano idėjos gavo šansą ilgai ir ramiai subręsti. Ir apskritai tai nėra šiandieninis kinų stilius — aštrus blaškymasis nuo vieno modelio prie kito, jau nekalbant apie tai, kad tokio dydžio ekonomikos išvaikomos ilgai ir palaipsniui.

Pagrindinis dabartinio Pekino planavimo bruožas yra tas, kad kiekybiniai rodikliai (BVP augimas) pagaliau nustojo turėti reikšmę, kaip ir data, kai Kinijos BVP viršys Amerikos jau ne pagal vieną, o pagal visas esamas skaičiavimo sistemas. Pirmą kartą penkmečio planų istorijoje nėra nustatomi to paties BVP augimo parametrai, viską riboja bendra idėja, kad augimas neturėtų būti daug mažesnis nei šeši procentai per metus. Be to, šie skaičiai dažniai mirga ekonomistų pokalbiuose nei privalomuose įvykdymui dokumentuose. Tačiau kalbant apie išlaidas moksliniams ir techniniams tyrimams, viskas yra daug aiškiau: jie turi viršyti bendrą ekonomikos augimą ir siekti bent septynis procentus.

Aukščiau pateiktas prioritetinių pramonės šakų sąrašas rodo tik tai, kur Kinija jau šiandien tapo pasaulio lydere. Kitos perspektyvios pramonės šakos atsiras jau pakeliui. Atkreipkime dėmesį, kad puslapis su pavadinimu "5G" jau apverstas — daugumą šių visame pasaulyje kuriamų sistemų kuria kinai, o pačioje šalyje bendros sistemos įrengimas jau baigiamas.

Kita Pekino mąstymo ypatybė — atsargumas finansų srityje. Nebus jokių "kovidinių" paketų, daugiausiai dėmesio bus skiriama tiek biudžeto, tiek korporacijų skolų mažinimui, taip pat finansininkų, kurie sugalvoja naujus būdus suteikti kažkam naujų paskolų, pažabojimas.

Kinijos žiniasklaida atidžiai stebi tarptautinę reakciją į tai, kas vyksta. Cituojami ekonomistai — nuo garsiojo Džefrio Sakso (jis dabar yra Kolumbijos universiteto JAV profesorius) iki Boga Thura Manatsha, Botsvanos universiteto profesoriaus. Šių ir kitų stebėtojų reakcija yra ta pati — juos domina, kaip Kinija artimiausiais metais padės ne tik bendram išėjimui iš pandemijos pogromo, bet ir rytojaus pasaulio sukūrimui. Skaitmeniniai vertinimai yra tokie: per ateinančius penkerius ar dešimt metų Kinija generuos 25–30% viso pasaulio augimo. Tai daro ją labai vertinga ir reikalinga šalimi daugeliui partnerių visame pasaulyje.

Jei kalbama apie tokią šalį kaip Kinija, tai jos ekonominė ateitis — tai klausimas, koks bus rytojaus pasaulis. Bet kaip su didele politika? Bendras įspūdis toks: Pekino posėdžių eiga jokiu būdu neparodo, kad kalbama apie "apgultą stovyklą", kuri jau daugelį metų patyria bet kokio pobūdžio bombardavimus. Pavyzdžiui, kalbose skambėjo idėjos, kad reikalingas įstatymų paketas, kurie sistemingai spręstų visokių sankcijų, sektorinių ar asmeninių, klausimą. Tačiau esmė ta, kad tokie įstatymai turėtų būti lėtai parengti per metus ir priimti artėjančioje "dviguboje sesijoje" 2022 m.

Be to, antrame plane skambėjo nepavykusios "spalvotos revoliucijos" Honkonge pamokos. Tai taip pat teisinis klausimas — kalbama apie vertimą į  įstatymų kalbą subrendusios idėjos apie tai, kad vietos parlamento narys turėtų būti patriotas, o ne separatistas. Tačiau net ir šie projektai dar nėra įgavę aiškumo ir iš viso jie priklauso vietiniams klausimams, kurių buvo daug girdima sesijose.

Ir, kaip ir bet kuriuose parlamentuose, netrūko egzotinių iniciatyvų, kurios buvo pasmerktos būti populiariomis rinkėjų tarpe. Kalbama apie siūlymą įsteigti Mokytojų dieną rugsėjo 28 d. — Konfucijaus gimimo dieną. Beje, tai yra gera idėja, kurią būtų galima pasiskolinti. Galų gale, jei ne 2,5 tūkstančio metų išgyvenusios didžiojo filosofo mintys, vargu ar Kinija būtų šalis, pagal kurios planus mes dabar bandome įsivaizduoti savo ateitį.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija