https://lt.sputniknews.com/20210322/Dvasia-stipri-bet-kunas-silpnas-ka-mes-zinome-apie-Baidena-14731109.html
Dvasia stipri, bet kūnas silpnas: ką mes žinome apie Baideną
Dvasia stipri, bet kūnas silpnas: ką mes žinome apie Baideną
Sputnik Lietuva
Demokratinėje valstybėje valdantieji ir jų sveikatos būklė yra budriai ir negailestingai kontroliuojama pilietinės visuomenės. Kuri nepakęs prie valstybės... 2021.03.22, Sputnik Lietuva
2021-03-22T15:15+0200
2021-03-22T15:15+0200
2021-03-22T16:51+0200
analitika
kolumnistas
džo baidenas
jav
https://cdnn1.lt.sputniknews.com/img/07e4/0c/0f/13967901_0:156:2988:1837_1920x0_80_0_0_140f63584c64e022fcb07bd21f49eb94.jpg
Kai JAV prezidentas Baidenas akivaizdžiai parodė savo fizinę ir psichinę būseną viso pasaulio akivaizdoje, net gėda prisiminti, kaip anksčiau jie mums pamokslavo, o mes tikėjome, kad tokios problemos nutiks Rusijai.Ir lenktynės ant vežimų, ir Jelcino "38 snaiperiai". Demokratinėje valstybėje valdantieji ir jų sveikatos būklė yra budriai ir negailestingai kontroliuojama pilietinės visuomenės. Kuri nepakęs prie valstybės vairo seno marazmatiko.Tai yra, problema visada buvo: valdovas taip pat yra žmogus ir taip pat gali būti silpnas.Prisiminkime Anglijos karalių Džordžą III, kuris ilgus dešimtmečius buvo beprotis.Tačiau įsitvirtinus klestinčiai demokratijai ši problema buvo visiškai išspręsta, o valdovo sveikatos nesuderinamumas su atsakingomis užduotimis, su kuriomis jis susiduria, nebekelia grėsmės ar bent jau sunkumų.Iš tikrųjų, net esant demokratijai, net esant tironijai, ši problema buvo ir yra, o incidentai žengia koja kojon.Prieš šimtmetį tai įvyko JAV ir Tarybų Rusijoje. 1919 metų spalio 2 dieną JAV prezidentas Vudras Vilsonas (Woodrow Wilson), netrukus grįžęs iš Versalio konferencijos, patyrė insultas. Iki pat kadencijos pabaigos (1921 metų kovo 20 dienos) jis negalėjo įvykdyti šių įgaliojimų, o Baltuosiuose rūmuose viską valdė jo žmona, kuri neleido veikti viceprezidentui Tomui Maršalui (Thomas Marshall).Po trejų metų istorija Maskvoje pasikartojo. Paskutinė vieša V. I. Lenino, kuris oficialiai iki mirties liko Liaudies komisarų tarybos pirmininku, kalba buvo 1922 metų lapkričio 20 dieną. Be to, jo būklė tik blogėjo, jis buvo nugabentas į Gorkus, netoli Maskvos, kur mirė 1924 metų sausio 21 dieną.Vėliau nebuvo geriau. Per antrąją premjero kadenciją (1951–1955 m.) Čerčilis patyrė insultą, paskui negalėjo kalbėti ir ilgą laiką buvo visiškai silpnas, tačiau liko savo poste. Todėl Stalino mirtis praėjo pro šalį. Pats Stalinas mirė 1953 metų kovo pradžioje — taip pat nuo insulto (karališkos ligos), ir, matyt, tai nebuvo pirmas toks atvejis. Tai, žinoma, negalėjo neturėti įtakos valdymo kokybei.Vėliau buvo atokvėpis, o paskui medicina ir politika vėl pradėjo stipriai rezonuoti po ketvirčio amžiaus, vadinamųjų vežimų lenktynių laikotarpiu. Šis terminas reiškia ne tik tris iš eilės mirštančius generalinius sekretorius, bet ir jų aplinką. Ministras Pirmininkas A. N. Kosyginas (1904–1980), vyriausiasis ideologas M. A. Suslovas (1902–1982), karo ministras D. F. Ustinovas (1908–1984). Be to, išvados apie pastarojo mirtį rengėjai, regis, iki galo nesuprato, kaip visus paveiks jų turinys: buvo aprašyta, kaip visi ministro vidaus organai nuosekliai nustojo veikti vienas po kito.Tačiau reikia pažymėti, kad sutrumpintas generalinių sekretorių ir politinio biuro narių sąrašas yra įspūdingas, tačiau kalbama apie fizinę negalią. Akivaizdu, kad tai negalėjo atsiliepti valdymo kokybei — ir ne pačiu geriausiu būdu, tačiau apie tiesioginę psichinę negalią čia negali būti nė kalbos.Spektaklis apie Leniną ir Brežnevą iš tikrųjų pasiekia dabartinį Baideno lygį — bet jis vienintelis. Nors Baidenas turi daug daugiau tokių numerių.Tačiau yra dar vienas esminis skirtumas.Per visus šiuos incidentus su nusilpusiais lyderiais nuo Vilsono iki Jelcino (kuris taip pat "davė šaliai anglies"), be abejo, vaizdas buvo vertinamas kaip liūdnas nykimas. Šalis ir jos lyderystė ne pačioje palankiausioje padėtyje.Tačiau buvo esminis skirtumas. Nė vienas nusilpusių lyderių neleido sau to, ką leido Baidenas. Arba aplinka atrodė taip, kad jie per daug nepasakė, arba (kas labiau tikėtina) jiems buvo įkalta į smegenis, kas jokiu būdu neturėtų būti sakoma. Tada lyderiai — tiek ligoniai, tiek marazmatikai — tai suprato, priešingai nei dabartinis JAV prezidentas.Tai, kad Leonidas Iljičius gyvenimo pabaigoje tapo komišku senuku Pantalone, dar nėra didžiausia blogybė. Būna, kaip matome, ir blogiau.Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
https://lt.sputniknews.com/20210318/Putinas-atsak--Baideno-pareikimus-14707598.html
https://lt.sputniknews.com/20210320/JAV-pilieciai-atsiprase-Rusijos-ambasados-uz-Baideno-zodius-14721066.html
https://lt.sputniknews.com/20210319/Kas-Baltuosiuose-rumuose-valdo-marioneta-Baidena-14715855.html
jav
Sputnik Lietuva
media@sputniknews.com
+74956456601
MIA „Rossiya Segodnya“
2021
Maksimas Sokolovas
https://cdnn1.lt.sputniknews.com/img/07e4/0b/09/13648898_0:0:223:222_100x100_80_0_0_57ace491f6d48dfe974cd3987fb78f12.jpg
Maksimas Sokolovas
https://cdnn1.lt.sputniknews.com/img/07e4/0b/09/13648898_0:0:223:222_100x100_80_0_0_57ace491f6d48dfe974cd3987fb78f12.jpg
Naujienos
lt_LT
Sputnik Lietuva
media@sputniknews.com
+74956456601
MIA „Rossiya Segodnya“
https://cdnn1.lt.sputniknews.com/img/07e4/0c/0f/13967901_166:0:2822:1992_1920x0_80_0_0_4567d24511e1773ccfdb86ba7c4546cc.jpgSputnik Lietuva
media@sputniknews.com
+74956456601
MIA „Rossiya Segodnya“
Maksimas Sokolovas
https://cdnn1.lt.sputniknews.com/img/07e4/0b/09/13648898_0:0:223:222_100x100_80_0_0_57ace491f6d48dfe974cd3987fb78f12.jpg
analitika , kolumnistas, džo baidenas, jav
analitika , kolumnistas, džo baidenas, jav
Dvasia stipri, bet kūnas silpnas: ką mes žinome apie Baideną
15:15 22.03.2021 (atnaujinta: 16:51 22.03.2021) Demokratinėje valstybėje valdantieji ir jų sveikatos būklė yra budriai ir negailestingai kontroliuojama pilietinės visuomenės. Kuri nepakęs prie valstybės vairo seno marazmatiko
Kai JAV prezidentas Baidenas akivaizdžiai parodė savo fizinę ir psichinę būseną viso pasaulio akivaizdoje, net gėda prisiminti, kaip anksčiau jie mums pamokslavo, o mes tikėjome, kad tokios problemos nutiks Rusijai.
Ir lenktynės ant vežimų, ir Jelcino "38 snaiperiai". Demokratinėje valstybėje valdantieji ir jų sveikatos būklė yra budriai ir negailestingai kontroliuojama pilietinės visuomenės. Kuri nepakęs prie valstybės vairo seno marazmatiko.
Tai yra, problema visada buvo: valdovas taip pat yra žmogus ir taip pat gali būti silpnas.
Prisiminkime Anglijos karalių Džordžą III, kuris ilgus dešimtmečius buvo beprotis.
Tačiau įsitvirtinus klestinčiai demokratijai ši problema buvo visiškai išspręsta, o valdovo sveikatos nesuderinamumas su atsakingomis užduotimis, su kuriomis jis susiduria, nebekelia grėsmės ar bent jau sunkumų.
Iš tikrųjų, net esant demokratijai, net esant tironijai, ši problema buvo ir yra, o incidentai žengia koja kojon.
Prieš šimtmetį tai įvyko JAV ir Tarybų Rusijoje. 1919 metų spalio 2 dieną JAV prezidentas Vudras Vilsonas (Woodrow Wilson), netrukus grįžęs iš Versalio konferencijos, patyrė insultas. Iki pat kadencijos pabaigos (1921 metų kovo 20 dienos) jis negalėjo įvykdyti šių įgaliojimų, o Baltuosiuose rūmuose viską valdė jo žmona, kuri neleido veikti viceprezidentui Tomui Maršalui (Thomas Marshall).
Po trejų metų istorija Maskvoje pasikartojo. Paskutinė vieša V. I. Lenino, kuris oficialiai iki mirties liko Liaudies komisarų tarybos pirmininku, kalba buvo 1922 metų lapkričio 20 dieną. Be to, jo būklė tik blogėjo, jis buvo nugabentas į Gorkus, netoli Maskvos, kur mirė 1924 metų sausio 21 dieną.
Buvo tam tikra velniška ironija, kad tiek pasaulio proletariato, tiek pasaulio demokratijos lyderis mirė vienodai nepavydėtinai.
Vėliau nebuvo geriau. Per antrąją premjero kadenciją (1951–1955 m.) Čerčilis patyrė insultą, paskui negalėjo kalbėti ir ilgą laiką buvo visiškai silpnas, tačiau liko savo poste. Todėl Stalino mirtis praėjo pro šalį. Pats Stalinas mirė 1953 metų kovo pradžioje — taip pat nuo insulto (karališkos ligos), ir, matyt, tai nebuvo pirmas toks atvejis. Tai, žinoma, negalėjo neturėti įtakos valdymo kokybei.
Vėliau buvo atokvėpis, o paskui medicina ir politika vėl pradėjo stipriai rezonuoti po ketvirčio amžiaus, vadinamųjų vežimų lenktynių laikotarpiu. Šis terminas reiškia ne tik tris iš eilės mirštančius generalinius sekretorius, bet ir jų aplinką. Ministras Pirmininkas A. N. Kosyginas (1904–1980), vyriausiasis ideologas M. A. Suslovas (1902–1982), karo ministras D. F. Ustinovas (1908–1984). Be to, išvados apie pastarojo mirtį rengėjai, regis, iki galo nesuprato, kaip visus paveiks jų turinys: buvo aprašyta, kaip visi ministro vidaus organai nuosekliai nustojo veikti vienas po kito.
Tačiau reikia pažymėti, kad sutrumpintas generalinių sekretorių ir politinio biuro narių sąrašas yra įspūdingas, tačiau kalbama apie fizinę negalią. Akivaizdu, kad tai negalėjo atsiliepti valdymo kokybei — ir ne pačiu geriausiu būdu, tačiau apie tiesioginę psichinę negalią čia negali būti nė kalbos.
Vienintelis atvejis (galbūt sąmoningai perdėtas ir išplitęs politinio biuro bendražygio siūlymu) buvo šalies vadovybės vizitas į Maskvos meno teatrą, kur jie surengė kolektyvinį istorinės-revoliucinės M. F. Šatrovo pjesės "Taigi mes laimėsime" peržiūrą. Ten Leonidas Brežnevas (nepastebėjęs, kad netyčia įjungtas garsiakalbis) pakomentavo spektaklio eigą: "Ar tai Leninas? Mes turime jį pasveikinti!" Į ką K. U. Černenka atsakė: "Negalima, Leonidai Iljičau!" Arba apie Lenino sekretorę — "Ji graži!" Žiūrovai virto iš juoko, menininkai taip pat, tik čekistai sunkiai galėjo susilaikyti.
Spektaklis apie Leniną ir Brežnevą iš tikrųjų pasiekia dabartinį Baideno lygį — bet jis vienintelis. Nors Baidenas turi daug daugiau tokių numerių.
Tačiau yra dar vienas esminis skirtumas.
Per visus šiuos incidentus su nusilpusiais lyderiais nuo Vilsono iki Jelcino (kuris taip pat "davė šaliai anglies"), be abejo, vaizdas buvo vertinamas kaip liūdnas nykimas. Šalis ir jos lyderystė ne pačioje palankiausioje padėtyje.
Tačiau buvo esminis skirtumas. Nė vienas nusilpusių lyderių neleido sau to, ką leido Baidenas. Arba aplinka atrodė taip, kad jie per daug nepasakė, arba (kas labiau tikėtina) jiems buvo įkalta į smegenis, kas jokiu būdu neturėtų būti sakoma. Tada lyderiai — tiek ligoniai, tiek marazmatikai — tai suprato, priešingai nei dabartinis JAV prezidentas.
Tai, kad Leonidas Iljičius gyvenimo pabaigoje tapo komišku senuku Pantalone, dar nėra didžiausia blogybė. Būna, kaip matome, ir blogiau.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.