Revoliucinė padėtis Vakarams: JAV negali, Europa nenori

Pirmasis valstybės sekretoriaus Entonio Blinkeno vizitas Europoje praėjus dviem mėnesiams nuo pareigų pradžios įvyko beveik dėl tų pačių priežasčių, kaip Džo Baideno pirmoji spaudos konferencija: iš anksto aišku, kad nieko gero neišeis, bet jau neįmanoma atidėlioti

Realybė patvirtino didžiausias baimes. Vienintelė Blinkeno kelionės, kurioje pagrindinis įvykis buvo jo dalyvavimas NATO valstybių narių užsienio reikalų ministrų susitikime, sėkmė gali būti laikoma formalaus padorumo laikymusi ir pabrėžtinu transatlantinių partnerių išoriniu draugiškumu.

Tačiau kai tik klausimas perėjo nuo bendrų retorinių modelių (Rusija yra bloga, Kinija yra pavojinga, Iranas turi būti kontroliuojamas ir pan.) prie specifikos, iškart atsirado esminių nesutarimų.

Be to, jie pasireiškė toli už įprasto, gerai žinomo prieštaravimų sąrašo. Visų pirma paaiškėjo, kad tai yra taikos susitarimo Afganistane klausimas.

Esmė ta, kad pagal JAV ir Talibano susitarimą, sudarytą praėjusių metų vasarį, Amerikos kariai turi palikti Afganistaną iki 2021 metų gegužės 1 dienos. Todėl dabar Vašingtonas yra pozicijoje, kuri verčia trauktis be galimybės pasirinkti, kur jis patenka į konfliktinių aplinkybių gniaužtus.

Ši sutartis yra Trampo idėja ir akivaizdu, kad į valdžią grįžę demokratai turi didžiulę pagundą palaidoti dokumentą tiesiog iš principo. Tačiau tuo pačiu metu Afganistano istorija jau seniai pateko į aklavietę — Jungtinės Valstijos turi išeiti, o susitarimas tam suteikia gana patogią priežastį.

Tuo tarpu, skirtingai nei buvęs prezidentas, kuris nevertino JAV supervalstybės įvaizdžio, Baideno administracija negali sau leisti reputacijos nuostolių, kurie yra neišvengiami, jei nacionalinė vyriausybė Kabule subyrės po amerikiečių pasitraukimo Talibano išpuolių metu. Ir tokios įvykių raidos tikimybė yra gana didelė — talibai, praktiškai nesislėpdami, ruošiasi atnaujinti karo veiksmus.

Be to, yra vien logistikos problemų, dėl kurių neįmanoma pasitraukti per kiek daugiau nei mėnesį, Afganistane likusiam daugiau nei dešimt tūkstančių NATO kontingento karių. Aukšto rango Vašingtono atstovai tai tiesiogiai pareiškia.

Esant tokiai sunkiai situacijai, Valstijos sukasi lyg ant keptuvės, bandydamos rasti sau priimtiną sprendimą už mažiausią kainą. Tačiau per Blinkeno kelionę į Europą paaiškėjo, kad pasjanse yra dar vienas svarbus veiksnys, į kurį amerikiečiai neatsižvelgė — jų sąjungininkų, pirmiausia Vokietijos, pozicija. O tie pasirodė turintys visą krūvą pretenzijų.

Europa aktyviai remia Afganistano valdžios ir Talibano derybas Kataro sostinėje Dohoje. Be to, ES netiki žaibiško susitarimo galimybe ir mano, kad norint pasiekti stabilų politinį rezultatą būtina išplėsti NATO karinę misiją Afganistane.

Pažvelgę ​​į tai, kaip naujoji Vašingtono administracija energingai elgiasi sunaikindama Trampo užsienio politikos palikimą, NATO sąjungininkai "įžvelgė tame ženklą" (taip Vokietijos žiniasklaida suformulavo tai, kas nutiko), kad karių išvedimą iš Afganistano tai taip pat palies. Taigi Vokietija pradėjo Bundesvero mandato pratęsimo procesą dar beveik metams — atitinkamas sprendimas vakar buvo pateiktas tvirtinti Bundestagui.

Ir staiga JAV sugalvojo surengti dar vieną taikos konferenciją — balandžio mėnesį Turkijoje. Be to, aiškiai užsimenama, kad ten galima pasiekti ir pasirašyti tam tikrą susitarimą, kuris leis greitai išvesti užsienio karius.
Europa apie šį pasiūlymą sužinojo iš žiniasklaidos — ir, žinoma, labai susierzino.

Sakykim, Trampas iššaukiamai pažemino sąjungininkus nežinia ir įžeidžiamomis atakomis. Tačiau naujoji demokratinė administracija iš tikrųjų veikia ta pačia kryptimi: bendravimas nenormalus, Vašingtonas nemano, kad būtina ne tik konsultuotis su partneriais, bet bent jau iš anksto juos informuoti apie numatomus žingsnius. Tie, savo ruožtu, yra priversti burti iš kavos tirščių, bandydami nuspėti JAV veiksmus.

Ironiška būtų čia pažymėti, kad keista dėl to piktintis, nes tokia veiksmų eiga JAV yra gana įprasta. Tiesiog pastaraisiais metais nuo jų nukrito išskirtinumo ir nepasiekiamumo uždanga, kuri iki šiol sušvelnino vaizdo nepatrauklumą.

Tačiau yra veiksnys, priverčiantis pažvelgti į tai, kas vyksta, kitu kampu. Subtilumas yra tas, kad tarp minėtų dešimties tūkstančių NATO karių, šiuo metu esančių Afganistane, amerikiečiai sudaro tik tris su puse tūkstančio. Likę septyni tūkstančiai yra kitų NATO šalių atstovai, tarp jų daugiau nei tūkstantis Vokietijos Bundesvero darbuotojų.

Todėl nervinga Europos reakcija į naujausias JAV iniciatyvas taip pat siejama su banaliomis baimėmis, kad jos kariuomenės nepaliks likimo malonė nestabilioje šalyje, kuri vėl balansuoja ant karo slenksčio. Štai kodėl tema "kartu įėjom, kartu išeisim" skambėjo taip aiškiai derybose su Blinkenu Briuselyje.

Bet ne tik tai. 2011 metais birželio 6 dieną NATO kontingentų skaičius Afganistane sudarė daugiau nei 132 tūkstančius karių, iš kurių 90 tūkstančių buvo amerikiečiai. Tai reiškia, kad JAV žmogiškųjų išteklių indėlis į operaciją du kartus viršijo likusių 47 šalių dalyvavimą kartu. Dabar padėtis pasisuko priešingai — ir panašią pertvarką pastaraisiais metais išgyveno įvairios Vakarų vidaus bendradarbiavimo sritys.

Jungtinių Valstijų supervalstybės galia buvo pagrįsta realiais jų pajėgumais, kurie buvo daug kartų didesni už bendrą likusių potencialą. Dabar amerikiečių pranašumas yra akivaizdžiai santykinis — ir nėra jokių abejonių, kad ši matematika gerai suprantama ne tik Maskvoje ar Pekine, bet ir Berlyne, Ankaroje bei daugelyje kitų planetos sostinių.

Taigi, už sklandžių draugiškų pareiškimų rėmų JAV valstybės sekretorius gavo būtent tikėtinos savo kelionės į Europą rezultatus. Karštai smerkdama nedemokratišką Maskvą ir Pekiną, Vokietija vis dėlto nėra pasirengusi trauktis iš "Nord Stream 2" ir Europa neketina atsisakyti prekybos partnerystės susitarimo su Kinija. Na, Turkija dar kartą, atsakydama į Entonio Blinkeno raginimą "nelaikyti" Rusijos S-400, pasakė, kad klausimas nebediskutuotinas.

Baideno administracija susiduria su klausimu, kaip rasti įrankius, kurie galėtų priversti jaunesnius partnerius, kurie suprato savo stiprybę, paklusti. Tiesa, toli gražu ne tai, kad tokie žmonės apskritai egzistuoja labai pasikeitusių jėgų derinimo kolektyviniuose Vakaruose sąlygomis.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.