Naujas kairysis posūkis: ar opozicija Lietuvoje sugebės mesti iššūkį valdantiesiems

Kokį turime faktą? Seime "Valstiečiai" ir Darbo partija (DP) pasirašė opozicinių frakcijų koalicijos susitarimą. Pirmuoju jos lyderiu taps buvęs premjeras Saulius Skvernelis, tačiau ši pozicija bus rotuojama

Tuo pat metu "darbiečių" frakcijos seniūnas Vigilijus Jukna pažymėjo, kad "sutartis yra atvira", bet socialdemokratai kol kas prie jos nesijungia. Tiesa, jų pozicija gali pasikeisti po to, kai bus išrinktas naujasis partijos pirmininkas.

Kaip vertinti tai, kas įvyko? Viskas yra logiška, ypač jeigu pažiūrėti į paskutinius reitingus. O jie rodo, kad DP jau "iškrito" iš parlamento, kas gali būti susiję tame tarpe su Antano Guogos išėjimu iš partijos, kurią jis pavadino sekta su dvasiniu guru Viktoru Uspaskichu. Atitinkamai, DP reikia kažkaip stabilizuoti savo politinį įvaizdį, padėtį ir perspektyvas, ką galima padaryti iš dalies "Valstiečių" sąskaita. Kita vertus, pastariesiems irgi pravers parama, o ateityje visą DP ar dalį jos narių galima "praryti" ir taip sistemiškai sustiprėti.

Kitas momentas, į kurį verta atkreipti dėmesį, yra S. Skvernelio lyderystė naujame darinyje — formaliai laikina, bet faktiškai, galimai, ilgalaikė. Manytina, kad būtent "Valstiečiai" turėtų tapti naujo opozicinio fronto branduoliu, tačiau Ramūną Karbauskį (jau nekalbant apie truputį praradusį ryšį su realybe Uspaskichą) sunku įsivaizduoti jo vadu. O Skvernelis kaip vienijanti figūra yra visai prasmingas variantas.

Trečia, trys geriau negu du. Kitaip tariant, be socdemų opozicinis blokas tikrai yra nepilnavertis, o šioje partijoje dar viena vidinė krizė su kol kas neaiškiomis perspektyvomis — po naujo lyderio išrinkimo ji turės apsispręsti: šlietis prie ideologinių sąjungininkų ar eiti savu keliu. Ir tas sprendimas nebus lengvas, nes abu variantai turi savų pliusų ir minusų.

Kaip pažymėjo politologas Virgis Valentinavičius, "Valstiečiai" Seime konsoliduoja opoziciją ir stiprina savo pozicijas kaip pagrindinė kairioji partija, o socdemai lieka paraštėje, ir jų laukia sunkus pasirinkimas (bendradarbiavimas su opozicine koalicija — o pirmiausiai su "Valstiečiais", kurie yra pagrindiniai socdemų konkurentai kairiajame flange — kaip ir atsiribojimas nuo jos gali tiek padėti jiems sugrįžti į didelį politinį žaidimą, tiek galutinai juos paskandinti).

Bendrai paėmus, šiame kontekste galima konstatuoti, kad šiandien centro-kairės opozicija Lietuvoje atrodo jeigu ne apgailėtinai, tai silpnai — jai trūksta vienybės atskirų partijų viduje ir tarp jų bei matomų ir efektyvių darbų.

Konservatoriai, kai buvo be valdžios, pastoviai spaudė valdančiuosius pagrįstai ir nepagrįstai ir galiausiai pasodino į premjero postą savo žmogų. Dabartinė vyriausybė ir parlamentinė dauguma, palyginus su tais laikais, atostogauja, nes opozicija daugiau skundžiasi dėl jos teisių ribojimo, negu veiksmingai atakuoja, nors pretekstų tam užtenka (pavyzdžiui, karantino sušvelninimo ir valstybės paramos mažam ir vidutiniam verslui klausimai).

Tiesa, "Valstiečiai" sukūrė vadinamąją "šešėlinę vyriausybę", bet didelio efekto šis žingsnis neturėjo. Dabar Skvernelis sako, kad pagrindinis naujo partinio susivienijimo uždavinys — tapti stipria opozicija valdantiesiems per teikiamus pasiūlymus ir net įstatymų priėmimą. Tačiau pasakyti ir padaryti — ne tas pats. Palaukime realių darbų ir pasiekimų.

Apibendrinant, galima teigti, jog "Valstiečių" ir "darbiečių" jėgų suvienijimas yra abipusiškai naudingas ir bendrai stiprina opoziciją. Tačiau problema tame, kad ligi šiol pastarosios istorijoje buvo daugiau žodžių, nei rezultatyvių veiksmų, kurie artintų ją prie valdžios. Pažiūrėsime, ar Skverneliui pavyks realiai suvienyti "pasipriešinimą" ir sumažinti valdančiųjų reitingus.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.