Kas skiepija Europą nuo susilpnėjusios nepriklausomybės viruso

Putino derybos su Merkel ir Makronu buvo ir netikėtos ir laukiamos. Zelenskis tris savaites kalbėjo apie savo ketinimą rengti susitikimą "Normandijos formatu", bet Kremlius leido suprasti, kad neketina kalbėtis su paliaubas Donbase pažeidžiančiu politiku

Tačiau formaliai Ukraina liko nuošalyje, nes trys lyderiai turėjo daug diskusijų temų, įskaitant tas, kurioms galima naudoti trejeto formatą.

Putinas su Merkel ir Makronu nebendravo mažiau nei tris mėnesius, tačiau nuo jų tarpusavyje vykusių telefoninių pokalbių sausio pradžioje laiko padėtis pablogėjo ne tik Donbase, bet ir Vakarų bei Rusijos santykiuose apskritai. 

Nors, atrodytų, blogiau būti negali, Baideno inauguracija ir Europos reakcija į Navalno lygtinės bausmės pakeitimą realia parodė naują nuosmukio gilumą. Maskva pradėjo tiesiai kalbėti, kad santykiai su Europos Sąjunga yra įšaldyti — ir ne dėl Rusijos kaltės ir iniciatyvos. Tuo tarpu visa Europa ir atskirų valstybių lyderiai realybėje negali sau leisti nutraukti santykių su Maskva — priešingai, paisydami savo pačių vidaus politikos interesų, jie stokoja aktyvios Rytų politikos (jau nekalbant apie sąveiką su Rusija įvairių regioninių krizių metu). Bet kaip tai padaryti be derybų?

Štai ir pasikalbėjo — daugeliu temų vienu metu. Nuo Ukrainos iki Libijos, nuo Rusijos vakcinų iki Irano. Nepamiršo ir Navalno bei Lukašenkos. Nėra jokių proveržių bet kuriame taške, o ir negali būti — buvo aptartas net darbas dėl "Sputnik V" registravimo ir gamybos srityje ES. Nes čia Europa turi specifinį interesą ir galimybes ką nors išspręsti — tačiau kitomis temomis kalbėtis nėra galimybės (Iranas) ar noro (Ukraina).

Tai ne pirmas kartas, kai Makronas ir Merkel nori, kad Rusija "tvirtai įsipareigotų stabilizuoti paliaubas Ukrainoje ir surasti išeitį iš krizės laikydamasi Minsko susitarimų" ir pasiūlė Putinui susitikti su Zelenskiu "Normandijos formatu".

Kol kas tokio susitikimo perspektyvos yra nulinės, ypač todėl, kad atsakydamas Putinas išreiškė "rimtą susirūpinimą dėl Ukrainos išprovokuotos ginkluotos konfrontacijos eskalavimo kontakto linijoje". Berlynas ir Paryžius nėra pasirengę priversti Ukrainą pradėti tiesioginį dialogą su Donbasu ir vykdyti konstitucinę reformą, be to, jokios pažangos susitarime negalima net įsivaizduoti. Tačiau dabar Kijevui bus sunkiau spekuliuoti naujo karo Donbase tema — Makronas ir Merkel teoriškai turėtų aiškiai paaiškinti Zelenskiui, kad tokiu būdu Putino neįmanoma įtikinti deryboms.

Nepavyko ir pokalbis Baltarusijos tema — bandydamas su juo aptarti "nacionalinio dialogo ir laisvų rinkimų" klausimus, Putinas pažymėjo išorinio kišimosi į suverenios valstybės vidaus reikalus nepriimtinumą.

Tas pats buvo numanoma diskutuojant apie "pono Aleksejaus Navalno padėtį" — kai Merkel ir Makronas "atkreipė prezidento Putino dėmesį į būtinybę gerbti jo teises pagal Europos žmogaus teisių konvenciją ir išsaugoti jo sveikatą".

Jaudinamas rūpestis to žmogaus, kuris Rusijoje suvokiamas kaip ne kas kitas, o kaip asmuo, dirbantis išorinių interesų labui, sveikata. Istorija su Navalnu jau paveikė Rusijos ir Europos santykius, tačiau ar europiečiai yra pasirengę toliau naudotis šia tema, kad išlaikytų papildomą įtampą? Ar jie supranta, kad šiuo klausimu nebus jokių nuolaidų — o kaip spaudimo Putinui instrumentas, Navalno tema yra ne tik nenaudinga, bet ir neproduktyvi? Juk akivaizdu, kad Rusija neleis kištis į savo vidaus reikalus, taip pat per kampaniją aplink Navalną.

Tuo tarpu pagrindinė derybų formuluotė buvo Putino pareiškimas, kad Rusija pasirengusi "atkurti normalią depolitizuotą sąveiką su ES, jei bus parodytas abipusis suinteresuotumas". Taip, depolitizuotą — tai yra be šių primityvių spaudimo ir manipuliavimo metodų: "Kaip ten pas jus situacija su Navalnu?" Mes nesikišame į jūsų vidaus reikalus — kodėl jūs leidžiate sau kištis į mūsų? Viskas paprasta — jei bus noras, bus dialogas.

Tačiau problema yra ta, kad apskritai nėra su kuo kalbėtis. Ne, ne po Gandžio mirties, bet dabartinėje Europos situacijoje. Juo labiau Merkel ir Makrono atveju. Jie absoliučiai nepajėgūs išspręsti (ar bent jau bandyti) strateginių klausimų — jie nerimauja tik dėl vidaus reikalų.

Rudenį Merkel atsisakys kanclerės posto, tačiau Vokietijos politinė padėtis vis labiau glumina, ir dabar ją labiausiai jaudina tai, kaip perduoti valdžią savo partijos nariui ar bent jau sąjungininkui iš Bavarijos krikščionių socialnės sąjungos partijos. O Makrono laukia sunkiausi prezidento rinkimai kitą pavasarį, per kuriuos jam visiškai negarantuojamas perrinkimas — jam priešinsis ne tik opozicija, bet ir kontrelitinė Marine Le Pen.

Jau nekalbant apie geopolitinį ES silpnumą apskritai ir ypač Vokietijoje bei Prancūzijoje. Taip, Vokietijos pozicija dėl "Nord Stream-2" nepriklauso nuo kanclerio pavardės — apsaugoti dujotiekį yra Vokietijos geopolitinis interesas. Tačiau ar čia dera  palaikyti anglosaksų žaidimą su Ukraina, pažadus apie Europos atlantinę integraciją? Žinoma, ne, bet nei Berlynas, nei Paryžius negali tam priešintis. Tačiau neišsprendus Ukrainos klausimo, Europos santykiai su Rusija visada bus pažeidžiami "atlantistų" įtakos, tai yra, Maskva Europos vadovus geriausiu atveju visada traktuos kaip priklausomus politikus, kaip žmones, turinčius ribotas geopolitines galimybes ir susilpnėjusį suverenitetą. 

Ir Rusijos "Sputnik V" jiems nepadės, nes Rusija turi imunitetą nuo išorinių trukdžių (įgytą, tiksliau, atkurtą ne taip seniai — beje, labai didele kaina), o europiečių jis kritiškai susilpnėjo. Tačiau niekada nevėlu atgauti jėgas ir pradėti rūpintis savo sveikata — svarbiausia liautis apsimesti, kad nežinai savo diagnozės.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.