"Rusijos demonizatorė". Priešprieša su RF dėl Ukrainos — Vilniui ideali proga pasireikšti?

Pastaruoju metu įtampos lygis Rytų Ukrainoje labai aukštas — kalbama, kad gali atsinaujinti karinis konfliktas. Koks šioje istorijoje Lietuvos vaidmuo?

Kijevas ir jo rėmėjai Vakaruose (pirmiausia Amerikoje) kaip visada dėl visko kaltina Rusiją, kuri tariamai ruošia karinę intervenciją į Ukrainą, o Maskva aiškina, kad agresijai, skatinami Vašingtono, rengiasi ukrainiečiai, ir perspėja, kad tai gali sužlugdyti Ukrainos valstybingumą.

Papildomai situaciją paaštrino pastarosios prezidento Vladimiro Zelenskio pareiškimas: "NATO yra vienintelis kelias užbaigti karą Donbase. MAP [Narystės veiksmų planas] Ukrainai būtų realus signalas Rusijai". Akivaizdu, kad Ukrainoje, ką besakytų jos propagandistai, nėra vieningo pritarimo stojimui į aljansą, jau nekalbant apie tai, jog toks žingsnis taptų rimta karine-politine provokacija prieš Rusiją, kuri vertina NATO plėtrą kaip grėsmę nacionaliniam saugumui.

Atrodytų, kad šiame fone tarptautinė bendruomenė turėtų pabandyti sumažinti įtampą, bet Amerika ir ES savo pareiškimais apie tvirtą paramą Ukrainai ir Rusijos agresyvumą iš esmės įkvepia Kijevą puolimui. Tiesa, net Baltųjų rūmų atstovė Džen Psaki pabrėžė: "Mes labai juos remiame <...>, bet sprendimą turės priimti NATO".

Kitaip tariant, problema susijusi su Europa, kuri į Zelenskio svajones žiūri skeptiškai, ką patvirtino Vokietijos vyriausybės atstovė, pažymėjusi, kad dabartiniu metu jokie tolimesni žingsniai dėl Ukrainos narystės aljanse nėra numatyti. Ir čia horizonte pasirodė Lietuva.

Jos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pareiškė: "Mano įsitikinimas yra ir kaip tik dabar pradėjome šitą klausimą derintis su kolegomis iš Baltijos valstybių, kad NATO galėtų pakartoti savo pasiūlymą suteikti narystės priemonių planą Ukrainai". Tuo pat metu Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasakė: "Blogėjanti padėtis Rusijoje žmogaus teisių ir laisvių srityje bei aktyvėjanti agresyvi šios šalies laikysena, kaip antai kariuomenės pajėgų telkimas ties siena su Ukraina, nenuteikia pozityviai, tad Lietuva sieks, kad ES įvestų papildomas sankcijas Rusijai, jei situacija nesikeis".

Tokiu būdu, galima konstatuoti, jog Lietuva sąžiningai vaidina jai seniai priskirtą vaidmenį, kurio esmė — daryti iš Rusijos pasaulio ir ypač Europos (kurios atskiros valstybės vis bando ieškoti sąlyčio taškų su Maskva) priešą, kad naujo karo Donbase atveju niekas neabejotų, jog dėl visko kaltas "žudikas Putinas". Atitinkamas diskursas aktyviai formuojamas ir lietuviškoje viešojoje erdvėje. O kaip yra iš tikrųjų? 

Jeigu trumpai, tai susidaro įspūdis, jog artėja momentas, kai Amerika mes ant stalo (paaukos) Ukrainos kortą, kad galutinai sužlugdytų Rusijos santykius su Europa, kuri po naujo karo Donbase turėtų vėl tapti paklusnia JAV partnere kaip Šaltojo karo metais, net negalvoti apie tokius projektus kaip "Šiaurės srautas 2" ir būti pasiruošusi įvesti Rusijos atžvilgiu visas įmanomas sankcijas. Tai, kad dėl tokio žaidimo baigsis dabartinės Ukrainos istorija, Vašingtonui visiškai nerūpi.

Tuo pat metu Rusijai ginkluotas konfliktas visiškai nereikalingas (argumentai, kad mažas pergalingas karas turėtų padidinti pastebimai sumažėjusį Vladimiro Putino populiarumą ir garantuoti "Vieningos Rusijos" pergalę Dūmos rinkimuose, tiesiog juokingi). Tačiau ji bus tiesiog priversta sureaguoti į Vakarų įkvėpto Kijevo ataką prieš Donbaso liaudies respublikas, kad apgintų savo piliečius ir tiesiog žmones, vaikus, kurie žūsta nuo Ukrainos "šviesos karių" bombų.

Atitinkamai, Rusijos karinės pajėgos prie jos sienų — tik atsakas ir paskutinis perspėjimas Kijevui ir jo kuratoriams Vakaruose, kad nesibaigiantys apšaudymai, kuriuos pirmiausia vykdo ne "separatistai", o Ukraina (jau nekalbant apie anksčiau permestą į rytus jos didžiulį kontingentą), vieną dieną neperaugtų į plataus masto puolamąją operaciją. 

Apskritai, situacija labai primena tai, kas vyko 2008 metais prieš karą Gruzijoje. Tik Ukrainos ir Zelenskio likimas gali būti žymiai liūdnesnis. Lietuvos užsienio reikalų ministras ar net prezidentas, žinoma, gali nuvykti į Kijevą ir pastovėti ten ant scenos, kad sustabdytų "rusiško pavasario" kontrpuolimą, bet JAV kariai, kaip sako praktiškai visi ekspertai, jo tikrai nelydės — nebent tam, kad užfiksuotų Ukrainos padalinimą. Tačiau Lietuvai tiks ir pastarasis scenarijus — juk Vakarų priešprieša su Rusija tokiu atveju tik dar labiau paaštrės, kas Vilniui ideali proga pasireikšti.

Apibendrinant, galima teigti, kad situacija Ukrainoje priartėjo prie labai pavojingos ribos, ką patvirtina ne tik politikų pareiškimai, bet ir praktiniai (kariniai) tiek Kijevo, tiek Maskvos veiksmai. Lieka tik vienas klausimas — ar sprendimas dėl karo (ir atitinkamai vakarietiško "Ukrainos projekto" pabaigos) kur nors Vašingtone jau priimtas? Lietuva šioje dramoje vaidina antraeilį Rusijos demonizatorės vaidmenį, labai nesijaudindama dėl to, kad gali nelikti paramos objekto — svarbiausia, kad "režisierius" už Atlanto duotų rolę naujame epizode.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.