Medvedevas: Neišmoktos istorijos pamokos

Pastaraisiais metais Rusijos ir JAV santykiai iš konkurencijos perėjo į konfrontaciją; iš tikrųjų šalys grįžo į Šaltojo karo erą, sako Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas

"Vengimas susidurti su didelėmis jėgomis rodo ne bailumą, o išmintį, nes paaukoti save niekada nėra privalumas" (Sun Tzu "Karo menas").

Pastaraisiais metais Rusijos ir JAV santykiai iš konkurencijos perėjo į konfrontaciją; iš tikrųjų šalys grįžo į Šaltojo karo erą. Sankcijų, grasinimų, konfrontacijos spaudimas, savo egoistinių interesų gynimas — visa tai pasaulį gramzdina į nuolatinio nestabilumo būseną.

Kai dviejų šalių santykiai ilgą laiką lieka panašioje situacijoje, tai vadinama krize. Tokios krizės yra labai palanki dirva atsirasti dar aštresniems santykių laikotarpiams — "krizių krizei". Tokioje situacijoje bet koks neteisingas žingsnis, kantrybės stoka, strateginis kiekvieno žodžio svorio supratimas gali nugramzdinti ne tik dvi atskiras šalis, bet ir visą pasaulį į sunkiausių problemų bedugnę, pastatydamas jį prieš tiesioginio karinio susirėmimo grėsmę.

Tai jau nutiko mūsų bendroje istorijoje. Tiesa, laikas buvo kiek kitoks nei dabar, o scena buvo Karibai, tačiau to, kas vyksta, esmė buvo labai panaši.

JAV užsienio politika tuo metu privertė mūsų šalį atitinkamai reaguoti. 1950-ųjų pabaigoje ir 1960-ųjų pradžioje tai pasireiškė Amerikos raketų dislokavimu Turkijoje, Pietų Vietname ir Libane. Ir nerangioje Kubos politikoje, kuri sukėlė revoliuciją, o tada bandant atgauti laisvės salos kontrolę. Ir daugeliu kitų būdų.

Šiandien tai yra antirusiškos sankcijos, organizuota priekabiavimo prie Rusijos kampanija, Amerikos politika mūsų kaimynų atžvilgiu, galutinis NATO atvykimas prie mūsų sienų, priešinimasis "Nord Stream-2", nerimas dėl mūsų šalies vykdomo Šiaurės jūros kelio, Ukrainos klausimas ir daug daugiau. Tokios politikos pavyzdžiai matomi kasdien.

Rusija šiandien, kaip ir TSRS praeityje, visada sugebėjo pasivyti JAV pagal grėsmių savo oponentui lygį.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje amerikiečiai į tai atsakė dislokuodami strateginius puolamuosius ginklus Kuboje. Jungtinės Valstijos, kaip žinote, pateko į tolesnę konfrontaciją: ištraukė karo laivus, paėmė salą į jūrų blokadą ir netgi paruošė visavertę invaziją. Ši krizė vadinama Karibų jūros krize. Jos sistemoje yra du pagrindiniai dalykai.

Šaltasis karas

Pirma. Ilgalaikis atsakymas yra ne tik raketos prie JAV krantų. Visų pirma, tai buvo demonstracija ir, dar svarbiau, Vakarų šalių supratimas apie mūsų valstybės infrastruktūros galimybes per trumpą laiką dislokuoti karines bazes bet kurioje pasaulio vietoje.

Antra. Situaciją, kuri buvo apibrėžiama kaip "penkios minutės iki karo", išgelbėjo dviejų supervalstybių lyderiai, kurie palaikė blaivų situacijos vertinimą, pripažino ir priėmė kompromisą, todėl buvo pasirengę daryti nuolaidas.

Tam tikru momentu lyderiai bendravo tiesiogiai, kai kuriais — ne, tačiau bet kokiu atveju tarp TSRS ir JAV vyko lygiavertis dialogas ne grasinimų ir ultimatumų kalba.
Išsprendus Kubos raketų krizę visam XX amžiui, nebuvo situacijų, kai abi šalys buvo taip arti karo. Nes abi išmoko pamoką: bendradarbiavimas sprendžiant tarptautines problemas yra geriau nei konfrontacija.

Tačiau šiandien situacija yra kiek kitokia: Jungtinės Valstijos įsitraukė į nestabilią užsienio politiką. Tai taip pat pasireiškė atmetus branduolinį susitarimą su Iranu. Pasitraukimas iš "Atviro dangaus" sutarties ir daugybė kitų. O šiuo metu — ir naujojo prezidento retorikoje.

Naują strateginę realybę — Vašingtono užsienio politikos nestabilumą — daugiausia lemia tiek vidinės priežastys, tiek tam tikras JAV, kaip Vakarų pasaulio lyderio, prestižo sumažėjimas.

Nauja Amerikos administracijos taktika — tai viena ranka signalizuoti apie dialogo poreikį, o kita — didinti spaudimą. Ji gali kalbėti apie demokratų rinkiminių pažadų vykdymą, apie vienybės trūkumą kuriant kursą ir priimant sprendimus naujoje komandoje, ir apie Amerikos "misionierišką darbą", atseit, "mes visada teisūs, jūs privalote mums paklusti". Partneriai ir oponentai turėtų priimti tokį kursą kaip savaime suprantamą dalyką ir dėkodami už išmoktą "pamoką".

Kvietimą palaikyti dialogą girdėjome per telefoninį dviejų prezidentų pokalbį. Tada prasidėjo griežta retorika, įvestos naujos antirusiškos sankcijos, išsiųsti diplomatai ir pasirašytas dekretas dėl Rusijos grėsmės. Tai taip pat turėtų apimti dirbtinai paaštrėjusį konfliktą Ukrainos rytuose, militaristinius JAV vadovybės pareiškimus, karinės įrangos perkėlimą į mūsų regioną. Paprasčiau tariant, padėties pablogėjimas.

Akivaizdu, kad JAV suvokė TSRS kaip lygiavertę varžovę, su kuria, be abejonės, reikia skaitytis. Tai lėmė partijų karinis-politinis paritetas, kuriam išsaugoti buvo sukurta tarptautinių organizacijų sistema. Ir dviejų karinių blokų buvimas — NATO šalių ir Varšuvos pakto šalių.

Bet žlugus TSRS, paritetas kuriam laikui išnyko. Jungtinės Valstijos, pusantro dešimtmečio gyvenusios koordinačių sistemoje, kai nė viena kita pasaulio šalis ne tik neturėjo palyginamos galios, bet ir net neturėjo hipotetinės teisės turėti tokią valdžią, paprasčiausiai prarado įprotį vesti lygiavertį dialogą.

Naujoji JAV administracija, atkurdama savo, kaip kolektyvinių Vakarų pasaulio valdovo ir gynėjo, poziciją (ir tuo pačiu tuo įsitikindama), neturi tvirtybės pripažinti, kad kažkas pasaulyje gali turėti infrastruktūrinių galimybių ir karinio-politinio pajėgumo potencialą, palyginamą su jais. Pavyzdžiui, Kinija ar Rusija.

Darbotvarkėje yra klausimas: ar dabartinė Amerikos administracija įgis kompromisinės išminties, kuria pasinaudojo praėjusio amžiaus 60-ųjų Kubos raketų krizėje dalyvaujančių šalių vadovai? O kas padės užgesinti problemas, kai situacija įtempta iki ribos? Yra trys tokie momentai.

Pirma, suvokimas apie "lemtingo sprendimo" kainą. Jei pergalės padaryta žala yra tokia didelė, kad kyla klausimas apie laimėtojo egzistavimą ateityje, tai nėra pergalė.

Antra, yra tiesioginis ryšys. Tai ne tik telefonas, kuriuo galima paskambinti, bet ir galimybė kalbėti atvirai ir, svarbiausia, išgirsti pašnekovą. Ir suprasti jo logiką bei argumentus.

Trečia, svarbiausia. Ne tik supratimas apie kompromisų būtinumą ir galimybę, bet ir noras daryti šiuos kompromisus. Noras atsisakyti ultimatumų ir šiurkščių kalbų, vedančių dialogą po cokoliu.

Štai kodėl paprastų žodžių "Rusija sumokės aukštą kainą" retorika, nors ir skamba labai amerikietiškai, bet veda tiesiai į aklavietę. Iš šio tunelio nėra išeities. Ši mantra niekam neatneš nušvitimo.