Bėga priešais kvailių traukinį. Lietuva apsikvailina kartu su Čekija

Lietuva nusprendė solidarizuotis su Čekija ir išsiųsti du Rusijos diplomatus. Ar galima buvo pasielgti kitaip?

Iš pradžių pažiūrėkime į faktus. Čekijos valdžia aiškina, kad Rusijos specialiųjų tarnybų atstovai 2014 metais susprogdino ginkluotės sandėlį šalies teritorijoje. Už tai Prahai išsiuntė daug Rusijos diplomatų. Žinoma, gavo atsaką, bet tęsia konfrontaciją.

Tuo pat metu į procesą jau aktyviai įsijungė Lietuva. Jos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis iš pradžių pareiškė: "Aš manau, kad šiandien mes turime bent jau tolygų (Solsberiui) atvejį, 2014 metais Čekijoje buvo įvykdytas teroristinis aktas". O vėliau buvo priimtas sprendimas išsiųsti iš Lietuvos du Rusijos diplomatus.

Dabar apie tokį nepatogų dalyką kaip įrodymai. Su jais čekams sunkiau negu su žodžiais — jie yra , bet jų nėra. Tačiau tai Vakaruose ne naujiena. Landsbergis visiškai teisus, sakydamas, kad Čekijos istorija labai panaši į tariamo Skripalių apnuodijimo bylą — ir tada, ir dabar dėl visko kaltinami Rusijos agentai, bet tuo tiesiog reikia patikėti. Kaip ir tariamo Aleksejaus Nevalno apnuodijimo bei Boingo numušimo virš Donbaso atveju. Realiai niekur nieko oficialiai neįrodyta, bet Vakaruose "visiems aišku", kad visa tai Rusijos darbas.

Pažymėtina, kad net Čekijos europarlamentarė Katerina Konečna pareiškė: "Gaunasi, kad mes žinome, kas tai padarė, bet mes tik nežinome, ar jie ten buvo, ir mes neturime ginklų, kuriuos jie naudojo? Skamba kaip neįtikinami argumentai". O Landsbergis viskuo tiki — jam rimtų įrodymų nei Skripalių, nei šiuo atveju nereikia. Kaip anekdote, kuriame "sužinojau, kad džentelmenai vienas kitu pasitiki, ir čia man pradėjo eiti korta".

Bet tarkime, yra rimtas pagrindas teigti, kad sandėlį susprogdino "Džeimsai Bondai" Petrovas ir Baširovas (tiesiog mes jo nežinome). Sekantis klausimas — kaip reaguoti? Čekijos premjeras tikisi vieningos ES reakcijos į incidentą po Europos Tarybos susitikimo gegužės 7 d. Atitinkamai, jo, prieš veikdama, galėjo palaukti ir Lietuva. Tačiau Vilnius kaip visada nori būti net ne pirmame kvailių traukinio vagone, o bėgti priešais traukinį.

Bendrai paėmus, akivaizdu, kad Čekija buvo priversta įsivelti į avantiūrą, kurioje klausimų žymiai daugiau nei atsakymų, nes kažkam labai reikėjo, kad ji nepirktų "Sputnik V" vakcinos ir kad "Rosatom" nelaimėtų konkurso dėl naujo atominės elektrinės bloko statybos šalyje. Dabar, kad neatrodytų visai kvailai, Praha aktyviai bando įtraukti į konfliktą su Rusija kitas ES valstybes, kurioms veltis į jį nėra jokios prasmės. Bet tik ne Vilniui.

Bandant suprasti, kodėl tiek Čekija, tiek Lietuva faktiškai veikia prieš savo interesus, nepagrįstai aštrindami santykius su Maskva, galima spėti, kad paprasčiausiai Tabakis vykdo Šerchano, kuris pastoviai drumsčia europinių džiunglių ramybę, nurodymus. Tiesa, net tokioje situacijoje yra galimybė laviruoti ir parodyti tam tikrą charakterį.

Kaip teisingai pažymėjo Lietuvos opozicijos lyderis Saulius Skvernelis: "Turime kovoti už demokratines vertybes, čia nėra klausimo, bet pažiūrėkite, kaip tai daro Vokietija. Ji veda labai griežtą politiką Rusijos atžvilgiu, bet tuo pačiu neperžengia raudonos linijos. Matome, kad bendri Rusijos ir Vokietijos ekonominiai projektai egzistuoja, prekybos apyvarta auga. Ir mes taip pat turime siekti savo ekonominių interesų, kaip tai daro Vokietija, gindami savo šalies ir savo piliečių interesus. Tai geras pavyzdys, kaip galime veikti neperžengiant raudonųjų linijų, neatimdami iš savęs galimybės kalbėti ir bendrauti".

Kitaip tariant, Berlynas neatsisako dujotiekio "Šiaurės srautas 2", nors Vašingtonas labai spaudžia. O Lietuvos net spausti nereikia — ji pati su džiaugsmu padarys bet ką, kas nukreipta prieš Rusiją, nepaisydama savo nacionalinių interesų. Kaip sakoma, pajuskite skirtumą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.