Vienos nesėkmės nepakanka. Ko Lietuvos užsienio reikalų ministras išvyko į Užkaukazę 

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis išvyko į Kaukazą. Oficialaus vizito metu jis lankosi Armėnijoje, Gruzijoje ir Azerbaidžane. Kokį vaidmenį prisiima Lietuvos užsienio politikos vadovas? Taikos palaikymo ar Vašingtono ir ES žvalgo-diversanto?

Lietuva vėl yra pasaulinės politikos priešakyje. Po nesėkmingos Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovo Žygimanto Pavilionio kelionės į Gruziją pats užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis išvyko dalinti instrukcijų ir patarimų draugams iš Kaukazo.

"Vizitą vertinu ne tik kaip svarbią galimybę iš pirmų lūpų išgirsti apie šiose Rytų Partnerystės šalyse bei regione vykstančius procesus, bet ir kaip bandymą drauge apsibrėžti vienijančius elementus, kuriais ateityje remsimės tiek plėtodami dvišalius santykius, tiek ir geriau išnaudodami ES bei kitų tarptautinių organizacijų turimus instrumentus regione", — prieš išvykdamas į Kaukazą sakė Landsbergis.

Prisiminkime, kad dabar regione susiklostė įtempta padėtis. Visai neseniai kruvinas žudynes tarp armėnų ir azerbaidžaniečių sustabdė griežtas Maskvos įsikišimas. Dėl to Jerevane kilo nauja politinė krizė — ministro pirmininko Nikolo Pašiniano atsistatydinimas ir nauji parlamento rinkimai.

Tbilisis yra keblioje padėtyje po kitų parlamento rinkimų, kuriuos 2020 metų rudenį laimėjo pajėgos, bandančios šiaip ne taip atkurti santykius su Rusija ir susigrąžinti Rusijos turistus. O proeuropietiško ir NATO pritariančio Gruzijos vystymosi vektoriaus nacionalistai, esant galimybei, ir toliau kursto antirusiškas nuotaikas bet kokiai progai pasitaikius. Viena tokių — nesėkminga garsaus Rusijos žurnalisto Vladimiro Poznerio šventė Tbilisio viešbutyje.

Tačiau sunkiausia padėtis dabar yra Armėnijoje. Pastaraisiais metais ministrui pirmininkui Nikolui Pašinianui pavyko įvesti šalį į "Voločkovo padalijimą" tarp Sorošo ir Rusijos. Viena vertus, jis stumia Jerevaną Vakarų link, kita vertus, supranta, kad Armėnijos valstybės saugumas ir egzistavimas garantuojamas tik tuo atveju, jei jos teritorijoje yra Rusijos taikdarių. Lankydamiesi Armėnijoje, paprasti gyventojai rubrikos autoriui pasakė: "Kai tik Pietų karinės apygardos Giumri 102-osios Rusijos karinės bazės kariai paliks šalį, Turkijos vėliava virš Jerevano bus iškelta per dvi valandas".

Matyt, todėl Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas pirmiausia nuvyko į Jerevaną.

"Lietuva pasirengusi ir toliau prisidėti prie Armėnijos pastangų kurti modernią, demokratinę ir klestinčią valstybę, dalytis savo patirtimi ir sėkmės istorijomis", — Lietuvos žiniasklaida cituoja Užsienio reikalų ministerijos pranešimo spaudai ištraukas po pirmosios Landsbergio vizito Armėnijoje dienos.

Kaip Vilnius padeda posovietinėms valstybėms "sukurti modernią, demokratinę ir klestinčią valstybę", galima pamatyti iš Ukrainos. Būtent Vilniaus emisarai — Seimo nariai — buvo priešakyje tų, kurie asmeniškai dalyvavo kruvino Euromaidano renginiuose. Ir tada Lietuva tapo pirmąja valstybe pasaulyje, oficialiai pasidalinusia su Kijevu "mirtinu ginklu" karui Donbase. 2008 metų rugpjūčio mėnesį Vilnius abiem rankomis palaikė Michailo Saakašvilio pradėtą ​​karą prieš Pietų Osetiją ir Abchaziją.

Taigi, pasaulis ne kartą įsitikino oficialaus Vilniaus "taikdarystėmis". O Gabrieliaus Landsbergio žodžiai, kad "Lietuva yra suinteresuota taika ir stabilumu Pietų Kaukaze", yra ne kas kita, kaip tik žodžiai. Lietuvos užsienio reikalų ministro vizitas Jerevane, Tbilisyje ir Baku labiau primena skautų užsiėmimus po ES ir NATO "diplomatine priedanga", siekiant surasti silpnąsias vietas minėtame su Rusijos įtaka atkurtame Kaukazo regione.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.