Santykiuose su Rusija ES vis dar žengia Napoleono pėdomis

Prieš du šimtus metų mirė pirmasis suvienytos Europos architektas, kuris ėmė į galvą pajungti Rusiją. Rusijai pagrindinė dviejų šimtų metų, praėjusių nuo Napoleono mirties, pamoka yra ta, kad suvienyta Europa, deja, nieko neišmoko santykiuose su Rusija

Napoleonas užpuolė Rusiją — atsaku tapo Paryžiaus užgrobimas. Tačiau noras įspausti Rusiją į kampą, sutriuškinti (o dar geriau — likviduoti) post-Napoleono laikotarpiu vis įkvepia europiečius. Be to, kuo vieningesni jie tapdavo, tuo stipresnis buvo šis jausmas. Ir tuo pačiu metu jie elgiasi pagal tą pačią schemą.

Napoleonas ugnimi ir kardu, taip pat karūnacijomis ir dinastinėmis sąjungomis užkariavo didžiąją Europos dalį — vienintele prieše liko Didžioji Britanija. Saugiai telkdamas aplink save Europą, Napoleonas taptų mirtina grėsme salų imperijai. Tačiau vietoj karo su ja (nusileidimas saloje ar ataka prieš jos kolonijas), Prancūzijos imperatorius puola Rusiją, pralaimi ir praranda valdžią. Susivienijusi Europa griūva — ir nors Rusija didina įtaką Europos reikalams, Didžioji Britanija tampa tikra nugalėtoja, kuri visą XIX amžių stiprino savo galią ir tapo pirmaujančia pasaulio galia.

Praėjus 130 metų po Napoleono, Hitleris suvienijo Europą — ir vėl ta pati schema. Vietoj karo su natūralia priešininke — Didžiąja Britanija — fiureris puola Rusiją. Po to Reichas ir jo lyderis (miręs beveik tą pačią dieną, kai mirė ir Napoleonas) pralaimėjo ir žuvo. Ir nors TSRS stiprina savo įtaką Europoje, įgijusi kontrolę jos rytuose, tie patys anglosaksai tampa pagrindiniais naudos gavėjais — tik dabar pirmauja JAV, kurios perima pasaulio lyderio naštą iš Didžiosios Britanijos.

Praeina dar pusšimtis metų — ir TSRS žlugimo fone Europa pradeda sparčiai vienytis. Anglosaksams vieninga Europa reikalinga tik kaip jų geopolitinis vasalas, jaunesnis partneris, tačiau Vokietijos ir Prancūzijos centras pamažu ruošiasi nepriklausomybei. Atsižvelgiant į karinę, personalo ir ideologinę priklausomybę nuo anglosaksų (be kita ko ir dėl globalizacijos), Europos kelias į nepriklausomybę negali būti paprastas.

Bet ir čia Europa žygiuoja Rusijos link — ne ugnimi ir kardu (kas iš esmės neįmanoma dėl branduolinių ginklų buvimo), bet sistemingai imdama sau pirmiausia Rytų Europą, o paskui buvusias sovietines respublikas. Ukraina tampa ginčo tašku tarp ES ir Rusijos. Ir nors iniciatyva užgrobti Ukrainą priklauso anglosaksams, europiečiai dalyvauja šioje konfrontacijoje, ginčijasi su Rusija ir yra naudingi tiems patiems anglosaksų strategams: jie išlaiko Europos kontrolę ir nukreipia jos dėmesį į rytus.

Taip, dabartinė Europos vienybė nebuvo pasiekta kariniais metodais — bet ar tai daro ją stabilesne? Ne — pusiau suvereni Europa neturi ateities. Ji arba įgis tikrą nepriklausomybę, arba sugrįš į natūralią susiskaidymo būseną. Požiūris į Rusiją šia prasme yra pagrindinis klausimas — nepriklausomybės išbandymas. Pati savaime vieninga Europa nėra besąlygiškas Rusijos priešas ir nėra pasmerktas konfliktui. Reikia tik atsikratyti istorinių kompleksų, požiūrio į Rusiją kaip į grėsmę ir priešą, nenoro atsižvelgti į nacionalinius interesus.

O dar — susilaikyti nuo dalyvavimo svetimose kombinacijose, neleisti savęs supriešinti su kaimyne Rytuose, pripažįstant jos teisę į savo gyvenimo būdą, savo civilizaciją ir atsisakant įsiveržimų į Rusijos pasaulio teritoriją. Išsiplėtimas į rytus Europai pagal istorinius standartus gali būti sėkmingas tik trumpą laiką — tačiau tokios politikos kaina bus ne santykiai su Rusija, o pačios Europos likimas. Vieninga Europa (vis labiau centralizuota dabartinė ES arba stiprių nacionalinių valstybių sąjunga) yra neįmanoma prieš Rusiją — šią paprastą tiesą buvo galima įsisamoninti jau po Napoleono. Arba po Hitlerio. Jei Europa nori įsitikinti savo teisingumu Europos Sąjungos griuvėsiuose, tai yra jos teisė. Tačiau būtų kvaila trečią kartą iš eilės užlipti ant to paties grėblio — net jei vietoj jo būtų naudojama Napoleono maršalo lazda.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.