Vakarų laukia TSRS likimas. Ar armija išgelbės Prancūziją?

Prancūzijos valdžia aštriai reagavo į antrą atvirą kariuomenės laišką, paskelbtą dešiniųjų leidinyje "Valeurs Actuelles". Šalies vidaus reikalų ministras Žeraldas Darmanenas pažymėjo, kad anoniminis kreipimasis negali būti vadinamas drąsiu veiksmu

Iš tiesų, jei pirmajame pranešime, paskelbtame balandžio mėnesį, buvo 20 atsargos generolų vardų, tai naujas laiškas liko nepasirašytas. Žurnalas tvirtina, kad jo autoriai jau nėra atsargos pareigūnai, o aktyvūs nacionalinių ginkluotųjų pajėgų nariai, kurie palaikė savo vyresnius bendražygius ir pasidalino susirūpinimu dėl "Prancūzijos iširimo" ir jos ėjimo link "rasinio karo".

Kariškių nenoras atskleisti savo tapatybę yra suprantamas. Pirmosios žinutės autoriai atsidūrė ne tik griežtos kritikos ugnyje, bet ir perspektyvoje jiems galimos drausminės nuobaudos ir, galbūt, baudžiamojo persekiojimo. Vienas populiariausių šalies kairiųjų politikų Žanas-Liukas Melanšonas (Jean-Luc Mélenchon) apkaltino generolus "dėl karinio nepaklusnumo provokacijos" ir net perversmo grėsmės.

Jei dabartiniai pareigūnai kalbėtų taip pat atvirai kaip atsargos pareigūnai, jie, mažiausiai, būtų atleisti iš armijos. Tačiau negalima nepripažinti, kad Darmanenas yra teisus: ko verti yra įsitikinimai, tuo labiau nerimą keliantys, jei žmogus nėra pasirengęs atvirai juos reikšti ir už juos atsakyti?

Pastaraisiais metais Rusijos visuomenė žvelgdama į Vakarus vis labiau patiria déjà vu. Ir tai vyksta ne be pagrindo, nes daugelis svarbiausių procesų Europoje ir užsienyje stulbinamai, skausmingai primena tuos, kuriuos Rusija patyrė palyginti neseniai — prieš tris ar keturis dešimtmečius.

Susidaro įspūdis, kad jie ėmėsi vienu metu lipti ant visų vėlyvojo sovietmečio grėblių ir neišmoko nė vienos pamokos iš svetimos patirties, kuri galiausiai privertė žlugti milžinišką ir galingą supervalstybę.

Vakarų šalių politikoje dabar fantasmagoriškai maišoma sovietinė realybė stagnacijos laikais, o kartu ir "perestroika". Viena vertus, ideologinis determinizmas (tik vietoj komunistinės doktrinos — pažangiausios kairiųjų liberalizmo idėjos), piliečių teisių ir laisvių ribojimas, direktyviniai valdymo metodai. Kita vertus, tikslingas valstybės palaikymas žalingiausių socialinių-politinių jėgų ir koncepcijų, kurios skaldo tautą iš vidaus: nuo migracijos politikos iki piktnaudžiavimo savo istorija ir kultūra.

Visa ši Prancūzijos byla su atvirais pensininkų ir aktyvių pareigūnų laiškais papildo dabartinių Vakarų procesų panašumą su 1980-ųjų pabaigos ir 1990-ųjų pradžios vidaus įvykiais. Tada TSRS taip pat buvo pakankamai žmonių, įskaitant gerai žinomus, gerbiamus ir įtakingus žmones, kurie bandė kreiptis į sistemą ir jos lyderius, skubančius į jos žlugimą. Buvo rašomi atviri laiškai, daromi skambūs pareiškimai, kuriamos įvairios organizacijos — komitetai, fondai, sąjungos, kurių tikslas — išsaugoti šalį. Tarp jų dalyvių buvo pakankamai ginkluotųjų pajėgų ir specialiųjų tarnybų atstovų. Buvo net bandoma įvykdyti valstybės perversmą.

Rezultatas žinomas: TSRS nustojo egzistuoti, o jos žlugimą lydėjo sunkūs ir dažnai kruvini išbandymai, kuriuose dalyvavo beveik trys šimtai milijonų žmonių šeštadalyje Žemės.

Kovos dėl Tarybų Sąjungos išsaugojimo metodų panašumas leidžia mums atlikti tam tikrus ekstrapoliavimus Prancūzijos (ir apskritai Vakarų) situacijoje.

Pagrindinė priežastis, kodėl prieš trisdešimt metų visos sovietinių patriotų, įskaitant aukšto rango, pastangos pasirodė neveiksmingos, buvo ta, kad valdžios ir įtakos "kontrolinis paketas" tarp elito — tiek sąjunginio, tiek respublikinio — buvo sutelktas rankose žmonių, kuriems tokie įvykiai yra naudingi. Galima ginčytis, ar šios jėgos galų gale gavo būtent tai, ko siekė, ar tikrovė nepateisino jų lūkesčių, bet tada — 1980-aisiais ir 1990-ųjų pradžioje — jie padarė tai, ką padarė, nes manė, kad tai yra tiesioginis jų interesas.

Be to, tuometinės daugelio didelių (ir nelabai didelių) sovietų lyderių, funkcionierių ir kariuomenės pastangos užkirsti kelią artėjančiai katastrofai pasiekė visuomenės lygį. Bet todėl, kad sistemoje pagal standartines procedūras jie nebegalėjo nieko pakeisti. Jų socialinę ir politinę veiklą galima vertinti kaip įrodymą, kad sistemoje jie tuo metu jau patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Ir viskas, kas įvyko vėliau, buvo tas pats mojavimas kumščiais po kovos.

Matyt, tas pats pasakytina ir apie Prancūziją. Dabartiniai pareigūnų ir generolų kreipimaisi, vieši "didžiojo nebylio" (taip Penktoji Respublika kariuomenę vadina dėl visiško nesikišimo į politiką) pareiškimai paprastai aiškinami kaip kariškių kantrybės bandymas ir jų pasiryžimas veikti užkirsti kelią įvykių vystymuisi, kuriuos jie laiko katastrofiškais tautai.

Tačiau iš tikrųjų kariškių kreipimasis į valdžios institucijas ir visuomenę atvirais laiškais atspindi jų nerimą ir nenorą imtis radikalių priemonių, taip pat bandymą kreiptis į valstybės vadovybę tikintis, kad vis dėlto pamatys, kaip pavojingai ji vadovauja šaliai.

Daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių palaikė kariškių kreipimąsi į Prancūzijos valdžios institucijas.
Prancūzijos patriotai, įskaitant kariškius, kaip ir jų sovietiniai pirmtakai, yra pernelyg įstatymų besilaikantys, per daug sumišę ir nevienodi, kad atlaikytų destruktyvų cunamį, kuris užplūsta jų šalį.

Tačiau jų oponentai nepasižymi tokiu skrupulingumu ir subtilia psichine organizacija — jie valdo pagrindinius socialinės ir politinės sistemos svertus. Beje, panaši situacija nutiko ir su Trampu bei jo šalininkais JAV.

Gerai žinoma, kaip šie procesai baigėsi Tarybų Sąjungoje. Dabar pasaulis turi pamatyti, kaip Prancūzija, Europa ir Vakarai apskritai susidoroja su iššūkiu.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.