Ar amerikiečiai meta Rusijai "Afganistano bombą"?

Po to, kai Džo Baidenas balandžio viduryje paskelbė apie sprendimą atidėti visiško karių išvedimo iš Afganistano datą nuo gegužės 1 iki rugsėjo 11 dienos, kraujo šalyje liejasi vis daugiau — smarkiai padaugėjo smurto atvejų, šimtai mirčių

Vien gegužės 8 dieną įvykus sprogimui Dasht-e-Barchi, Kabulo rajone, žuvo beveik 60 žmonių, daugiausia 11-15 metų moksleivių.

Kas vyksta? Kažkas tikrai nenori išvesti kariuomenės, arba, priešingai, kažkas ragina amerikiečius, stumia juos išeiti? O kas bus jiems išvykus? Rusijai tai nėra tuščias klausimas: nepaisant TSRS žlugimo, Rusija, tiesą sakant, vis dar turi bendrą sieną su Afganistanu.

Tadžikistanas, kuriam tenka didžioji dalis buvusios tarybinės sienos su Afganistanu, yra Rusijos karinis sąjungininkas. Uzbekistanas ir Turkmėnistanas, besiribojantys su Afganistanu, taip pat yra įtraukti į Rusijos nacionalinių interesų ir atsakomybės zoną. Jei Afganistane prasidės visavertis pilietinis karas, virš jo susikaupę dūmai apims visą Vidurinę Aziją, o blogiausiu atveju liepsna išplis į ją, nes Afganistane gyvena tos pačios tautos, kaip ir visose trijose buvusiose sovietinėse respublikose.

Rusijoje net pasigirsta balsų, kad Amerikos kariuomenės išvedimas nėra pralaimėjimas, o beveik sabotažas prieš Rusiją: sakoma, kad Vašingtonas panašiai atitraukia Kremliaus dėmesį į rytus, kur dabar viskas degs, ir rusams teks mesti visas jėgas gesinant Centrinės Azijos košmarą. Gal derėtų paprašyti amerikiečių apskritai pasilikti?

Tokios pseudo-konspiracijos teorijos yra juokingos: amerikiečiai nepasiekė nieko, ko norėjo Afganistane (kitas dalykas, kad visos jų svajonės iš pradžių buvo nerealios ar absurdiškos). Ar jie likvidavo "Al-Qaeda"* ir turėjo pulkų bei padalijimų, ar tai buvo ir išlieka tinklo organizacija, jungianti įvairias struktūras ir grupuotes skirtingose ​​islamo pasaulio dalyse? Taip, radikalios grupuotės, tačiau amerikiečių okupacija Afganistane tik dar labiau padidino neapykantą jankiams islamo pasaulyje, tai yra, iš tikrųjų, ji dirbo didindama džihadistų įtaką. Nugalėjo Talibaną?

Tačiau artimiausiu metu jis atvyks į valdžią Kabule po amerikiečių pasitraukimo: arba taikiai, kaip koalicijos vyriausybės dalis, arba su kariuomene — ir tada jau vienareikšmiškai. Ar amerikiečiai norėjo daryti spaudimą Rusijai ir Kinijai (taip pat Iranui) iš Afganistano, kad pastatytų nuolatinio buvimo pagrindiniame Eurazijos regione tiltą? Jie norėjo, bet tam reikėjo iš tikrųjų pajungti Afganistaną ir perimti jį savo kontrolėn — nieko panašaus neįvyko.

Amerikiečiai bus priversti ne tik išvykti — blogiausiu atveju jie taip pat turės pasiimti dešimtis tūkstančių jiems dirbusių afganistaniečių. Tie patys bendradarbiai, okupantų bendrininkai — juk ne tik talibai su jais elgiasi taip. Tai reiškia, kad JAV pozicijos Afganistane bus ne tik pakirstos — jos bus sunaikintos. Bet išvykusi JAV nori įsitvirtinti kaimyninėse šalyse?

Taigi, "The Wall Street Journal" šeštadienį pranešė, kad Vašingtonas "ieško regioninių atramų, kur dislokuoti karius ir kontroliuoti Talibaną po kariuomenės išvedimo iš Afganistano". Svarstomi variantai apima ir kaimynines šalis, ir tolimesnes, pavyzdžiui, JAE, analizuojamos karinių jūrų laivų dislokavimo galimybės Persijos įlankoje. Baidenas jau pažadėjo, kad jei "Al-Qaeda" ar ISIS * sukels grėsmę Amerikai ar jos interesams Afganistane, JAV pradės antskrydžius.

Tačiau amerikiečiai nori, kad būtų galima greitai reaguoti, nes po rugsėjo 11 dienos (ir jie net kalba apie liepos vidurį) Afganistane nebebus amerikiečių ar užsienio karių, ir ką daryti užpuolus amerikiečių ambasadą (kurioje jie nori palikti iki 1 000 žmonių)? Siųsti pagalbą iš Pakistano? Toli, o santykiai su juo blogėja, todėl "karinių bazių kūrimui labiausiai tinkamas variantas būtų Uzbekistanas ir Tadžikistanas, kurie turi tiesioginę sieną su Afganistanu ir prireikus užtikrintų greitą kariuomenės judėjimą".

Tačiau bėda ta, kad Rusija ir Kinija gali trukdyti įgyvendinti Amerikos planus, pažymi "The Wall Street Journal". Žinoma, taip yra: niekas neleis amerikiečiams įsitvirtinti Centrinėje Azijoje. Po 2001 metų rugsėjo 11 dienos Rusija leido JAV sukurti pagrindą Kirgizijoje ir Uzbekistane, tačiau tada Rusija taip pat buvo silpna, o santykiai su JAV nebuvo aktyviai konfrontaciniai. Dabar apie jokį, net laikiną, amerikiečių sutelkimą Centrinėje Azijoje negali būti nė kalbos: po 20 metų okupacijos Afganistane jie turės visiškai palikti regioną.

Rusijos ir Kinijos sukurta SCO (Shanghai Cooperation Organisation ), kuriai dabar priklauso ne tik visos Vidurio Azijos respublikos, bet ir Indija bei Pakistanas, bus atsakinga už jos saugumą, o Iranas netrukus įstos kaip visavertis dalyvis. Tai yra, Afganistanas bus visiškai apsuptas SCO valstybių narių, o pats jis turi tik stebėtojo statusą. Kabulas nebuvo priimtas į SCO dėl visiškai objektyvių rodiklių: okupuota ir neturinti visaverčio suvereniteto šalis negali būti aljanso narė. SCO tikslas yra palaikyti taiką Azijoje, pirmiausia Centrinėje Azijoje. SCO dar neturi savo taikdarių, todėl nereikia siųsti karių į Afganistaną, kai kuriuos okupantus pakeisti kitais.

Afganistano gyventojai kovojo daugiau nei 40 metų, o 28 metus jie taip pat kovojo su užsienio kariais. Būtina sudaryti politines sąlygas visaverčiam Afganistano vidaus dialogui ir, jei ne susitaikymui, tai bent jau ginkluotam, bet taikiam skirtingų žmonių, politinių, religinių, genčių ir klanų struktūrų sambūviui. Be išorinio, jau nekalbant apie Atlanto, kišimosi, bet aktyviai dalyvaujant (ir darant įtaką) visoms kaimynėms ir artimoms šalims — Rusijai, Kinijai, Pakistanui, Iranui ir Indijai. Nors Jungtinės Valstijos taip pat gali ir turėtų dalyvauti tarpusavio susitaikyme su afganistaniečiais, tik požiūris į savo šalininkus Afganistane po kariuomenės išvedimo gali tapti kliūtimi bet kokiam dialogui.

Kad ir kaip ten būtų, pagrindinė atsakomybės už Afganistaną našta po amerikiečių išvykimo teks SCO ir ypač trims jos dalyviams: Rusijai, Kinijai ir Pakistanui. Tai atitinka jų ir Afganistano gyventojų interesus. Sudėtingiausi ir įvairiausi vidiniai prieštaravimai Afganistane nėra priežastis jo atsisakyti ar atsitverti nuo jo karine siena. Antrasis veiksmas yra tiesiog neįmanomas, o pirmasis neatitinka kaimynų ir didžiųjų Azijos valstybių, įskaitant Rusiją, interesų.

Minimali SCO užduotis yra užkirsti kelią Afganistano problemos plitimui už šalies ribų iki tokio lygio, kad tai teks spręsti KSSO. Didžiausia užduotis yra pastūmėti visas Afganistano šalis siekti tikro susitaikymo ir naujo federalinio Afganistano kūrimo.

Drąsūs žmonės, išgyvenę tiek daug sielvarto, pagaliau turi gyventi ramų, nepriklausomą ir taikų gyvenimą savo kalnuotoje šalyje. Žinoma, ne taip, kaip Šveicarijoje, nors Šveicarijos kantonai taip pat kovojo tarpusavyje, o paskutinis kartas pagal istorinius standartus buvo visai neseniai — XIX amžiaus viduryje. Afganistanas netaps Šveicarija (ir visi bandymai perkelti sau Vakarų normas tik pakenkia šaliai), tačiau jis turi visas teises iš Vidurio Azijos įtampos židinio pavirsti taikiu visų savo draugų kaimynu. Tik reikia padėti afganistaniečiams grįžti į savarankišką taikų gyvenimą – jiems patiems, o ne vardan geopolitinių interesų ir užsienio strategų eksperimentų.

* Rusijoje uždrausta teroristų organizacija.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.