"Auksą gabeno karavanais": kur paslėpti karaliaus Saliamono turtai

Legendiniai karaliaus Saliamono turtai kelia ne tik jo amžininkų pavydą, bet ir yra kartų mokslininkų diskusijų priežastis

Pastaruoju metu, atrodo, ekspertai priartėjo prie mįslės sprendimo. Apie tai, kaip garsus valdovas praturtėjo ir kur yra jo skrynios — RIA Novosti autorius Antonas Skripunovas.

Prekybos imperija

Galbūt Biblijoje nėra taip išsamiai pasakojama apie vieną žmogų — ir ne tiek apie žmogų, kiek apie materialinį turtą. Senojo Testamento Karalių knygoje jiems skiriami ištisi skyriai: ką tiksliai karaliai valgė, iš kokių taurių gėrė, kokią duoklę surinko jų tarnai. Paradoksalu, bet Šventajame Rašte yra žymiai mažiau epizodų, patvirtinančių garsiąją "Saliamono išmintį".

Sprendžiant iš šventosios knygos, valdovas sukūrė tikrą supervalstybę. Jo valdos tęsėsi "nuo Eufrato upės iki filistinų žemės ir Egipto sienų" — tai yra šiuolaikinio Libano, Sirijos, Izraelio, Egipto ir Saudo Arabijos teritorijos.

Tačiau informacija šiek tiek skiriasi. Maždaug X a. Pr. Kr. finikiečiai dominavo Viduržemio jūros rytinės dalies pakrantėje. Asirija Mesopotamijoje įgijo valdžią. Į pietus nuo Palestinos — faraonų galia. To laikotarpio kronikos apie Izraelio karalystę dažniausiai nutyli. Taigi, tyrinėtojai skeptiški: greičiausiai Saliamonas valdė tik vieną miestą. Jis net nevaldė žemės aplink Jeruzalę.

Nepaisant to, naujausios išvados išsklaido abejones. Britų archeologas Šonas Kingslis (Sean Kingsley), dešimt metų studijavęs finikiečių kolonijų istoriją Ispanijoje, padarė stulbinamą išvadą: jos tikrai priklausė karaliui Saliamonui.

"Finikiečių artefaktai yra gausiai išsibarstę nuo Rio Tinto iki Malagos. O vietos, kur jie buvo rasti, gausiai minimos Biblijoje", — sako jis.

Pirmiausia kalbama apie paslaptingą Taršišo šalį. Iš ten sidabras, alavas, švinas, auksas, taip pat povai ir beždžionės buvo atvežti į Izraelį. Šventajame Rašte tai nėra tiesiogiai pasakyta, tačiau akivaizdu, kad Saliamonas turėjo visa tai. Kingslis įsitikinęs, kad karalius valdė visą valstybę.

"Visi duomenys byloja apie finekiečių įkurtą Tarteso karalystę šiuolaikinės Andalūzijos teritorijoje, — mano archeologas. — Galbūt karalius Saliamonas užmezgė su juo prekybinius santykius. Ir tada palaipsniui pajungė prekybą Viduržemio jūroje. Taigi, jis gali būti vadinamas pirmuoju pasaulyje jūros magnatu".

Kita šalis

Dėl prekybos ryšių Saliamonas atgaivino megaprojektą — Jeruzalės šventyklą. Pagal Bibliją, jis negailėjo lėšų. Pastatą su varinėmis kolonomis ir aukso apdaila per 7 metus pastatė 183 000 darbininkų.

Saliamono šventyklos griuvėsiai

© Sputnik / М. Юрченко

Nuostabu tai, kad valdovas su niekuo nekariavo. Nors būtent tokiu būdu valstybės tada praturtėjo. Biblijos knygose nuolat pabrėžiama, kad valdžią jis pasiekė išmintimi. Ir, žinoma, prekyba.

Tai, kad Izraelio karalystė buvo labai turtinga, liudija daugybė archeologų rastų sidabro luitų. Ir jie tikrai yra iš Ispanijos — o tai sutampa su Šono Kingslio argumentu.

Tačiau tyrėjai pastebi, kad taurusis metalas buvo atgabentas iš Pirėnų pusiasalio daug vėliau nei Saliamono valdymo laikais. "Kol kas nerasta tikrai įtikinamų įrodymų apie Izraelio buvimą Viduržemio jūros vakarinėje pakrantėje", — pažymi istorikas Stivenas Veizmanas (Stephen Weizman).

Pasak jo, karalius iš tikrųjų prekiavo su finikiečiais. Tačiau nereikia kalbėti apie "jūrų imperijos" sukūrimą — vargu ar su žydais besiriboję žmonės norėjo praturtinti galimą karinį priešą. Be to, Biblijoje tiesiogiai sakoma: laivai su turtais atplaukė iš Rytų.

"Uostas buvo ant Raudonosios jūros kranto Ezion-Gebero mieste, — sako jis. — Taurieji metalai buvo atvežti iš šalies, vadinamos Ofyru. Todėl to meto laivai fiziškai negalėjo pasiekti Ispanijos krantų".

Romėnų asfaltuotas kelias ir Triumfo arka senovės finikiečių mieste Tyro mieste

© Sputnik / Екатерина Чеснокова

/

Pereiti į medijų banką

Ofyras Saliamono istorijos kontekste minimas daug dažniau nei Taršišas. Kai kurie tyrinėtojai įsitikinę, kad būtent dėl jo praturtėjo Senovės Izraelis. Kyla klausimas, kur buvo paslaptingoji valstybė.

Indijos pėdsakas

Užuomina buvo rasta finikiečių metraščiuose. Pasirodo, kad prieš tris tūkstančius metų Jeruzalė nebuvo didingiausias miestas Viduržemio jūros rytuose. Jis buvo prastesnis už Tyrą, kurį valdė Saliamono amžininkas Hiramas Didysis. Jis taip pat prekiavo su Ofyru. Iš ten jam atvežė ne tik aukso ir dramblio kaulo, bet ir kai ką vertingesnio anais laikais — santalą.

Šis medis auga tik viename planetos regione — Indijos pietuose. Tai apvertė mokslininkų nuomonę aukštyn kojomis, nes jie tikėjo, kad prekyba su Hindustanu prasidėjo tik po Aleksandro Makedoniečio žygių, III amžiuje prieš mūsų erą.

"Pastaruoju metu mes vis labiau įsitikinome, kad Artimųjų Rytų ir Afrikos valstybės nuo neatmenamų laikų aktyviai prekiauja Indija. 2008 metais iš ten kilę dirbiniai buvo aptikti šiaurės Etiopijoje, kur buvo Aksumitų karalystė. Jų amžius siekia tris tūkstančius metų", — sako etiopų istorikas Sisay Enaras.

Prekybos arterija ėjo per Raudonąją jūrą ir buvo vadinama Smilkalų keliu. Ją valdė aksumitai. Kai kurie mokslininkai mano, kad juos valdė garsioji Šebos karalienė, kuri, pasak Biblijos, atėjo pas karalių Saliamoną "pažiūrėti jo išminties ir turtų".

"Tiesą sakant, abi valstybės viena kitą praturtino, — pažymi Enaras. — Ir pagal Etiopijos legendas, Šebos karalienė pagimdė Saliamonui vaiką. Jo vardas buvo Menelikas, jis laikomas dinastijos, valdžiusios šalyje iki 1974 metų, pradininku".

Pasak legendos, Menelikas Jeruzalę aplankė būdamas 20 metų. Į Etiopiją jis atvyko su karavanais, apkrautais auksu, taip pat su žydų kunigais. Turtų buvo tiek daug, kad kai kuriuos iš jų teko palaidoti.