"Viską surengė pats": prezidento reitingas keliamas antausiais

Likus dešimčiai mėnesių iki rinkimų Prancūzijos prezidentas gavo antausį — per kelionę į šalies pietryčius, į Dromo departamentą

Tain-l'Hermitage mieste, Emanuelis Makronas priėjo prie jį sveikinančių vietinių gyventojų, bet pirmasis rankos paspaudimas baigėsi tuo, kad 28 metų Damjenas Tarelis (Damien Tarel) pliaukštelėjo prezidentui į veidą. Kartu sušukęs: "Monžua Sen-Deni!" ir "Šalin Makroniją!", RIA Novosti medžiagoje rašo Piotras Akopovas.

Iškart pasirodė daug konspirologinių ir nelabai versijų apie tai, kas įvyko — anot kai kurių, viską surengė pats Makronas, kad pakeltų smarkiai nukritusį reitingą. Tuo labiau, kad jau po dešimties dienų vyks savivaldos rinkimai, kuriuose jo partijai prognozuojamas triuškinamas pralaimėjimas. Marina Le Pen, populiariausia Prancūzijos politikė ir pagrindinė Makrono varžovė artėjančiuose prezidento rinkimuose, kurie vyks kitų metų balandį, tiesiogine prasme išvakarėse išpranašavo, jog "Pirmyn, Respublika!" parodys "blogiausius regioninių rinkimų rezultatus, kokius kada nors gavo valdančioji partija". O po antausio Ermitaže visi Prancūzijos politikai stojo už Makroną: koks-nekoks, bet vis tiek prezidentas, tautos simbolis, nedera jam trenkti į veidą.

Net Le Pen "griežtai pasmerkė nepriimtiną fizinę agresiją prieš Respublikos prezidentą". Taigi, pagal konspirologų versiją, šis incidentas gali būti naudingas Makronui, nors ir politine prasme, nes leis susigrąžinti dalį prarastų rinkėjų. O jeigu taip, vadinasi, jis pats tai suorganizavo.

Akivaizdi šios versijos spraga yra ta, kad jos šalininkai anksčiau Makronui jau priskyrė "geltonųjų liemenių" kūrimą, o tai yra visiška nesąmonė. Makronas, be abejo, yra užkulisių meistrų ir politinių strategų kūrinys, ir jis pats yra puikus manipuliatorius — bet visgi nėra toks miklus, kad sugalvotų sau papildomų problemų. Koks pliusas jam buvo iš "geltonųjų liemenių"? Gąsdinti piliečius anarchijos siautėjimu — tokiomis sąlygomis, kai mantra apie "ekstremistę ir fašistę" Le Pen jau nebeveikia? Na, tai net ne rizikingas, o tiesiog kvailas skaičiavimas — jei, žinoma, Makronas tikrai būtų prisidėjęs prie "liemenių" populiarinimo.

Bet jis nebuvo prisidėjęs — lygiai taip pat nėra pagrindo įtarti jį dabartiniu išsišokimu. Ne tik todėl, kad jam nenaudinga (remdamasis gailesčiu toli nenueisi — o jo pažeminimas ir įžeidimas išliks visų prancūzų atmintyje), bet ir dėl paprastos priežasties, kad pačios "incidento Tain-l'Hermitage" aplinkybės yra tokios, kad nė vienam politiniam strategui nepakaktų fantazijos juos sugalvoti.

Trenkęs Makronui į veidą vietinis gyventojas Damjenas Tarelis yra monarchistas ir rekonstruktorius. Jo šūkis "Monžua Sen-Deni!" — tai karalių devizas ir prancūzų viduramžių riterių mūšio šūkis, be to, jo tiesioginė prasmė antiklerinėje respublikoje jau yra taip pamiršta, kad prancūzų spauda turėjo ją paaiškinti savo skaitytojams.

Sen-Deni yra Prancūzijos monarchų laidojimo rūsys, abatija, pašventinta Prancūzijos globėjo šventojo Dionisijaus garbei, tačiau "monžua" paaiškinama arba Karolio Didžiojo kardu, arba kalnu šalia Jeruzalės, taip pavadintu per Pirmąjį Kryžiaus žygį. Tačiau gražiausioje ir labiau tikėtinoje versijoje "monžua" susijęs su Oriflamos religinės vėliavos, kuri buvo laikoma už sosto Sen-Deni abatijos katedroje, pavadinimu. Nedidelė raudona vėliava tapo Karolio Didžiojo vėliava ir pagrindine karine Prancūzijos karalių vėliava.

Bet jei mūšio šūkis vis dar gyvas tarp prancūzų monarchistų, nėra nieko nuostabaus, kai jį naudoja jaunas rekonstruktorius, tuomet dienos, kurią įvyko incidentas, negalima konkrečiai pasirinkti. Žinoma, tuo galima įtarti Makrono politinius strategus — tačiau tokius sutapimus gali surengti tik gyvenimas.

Reikalas tas, kad birželio 8-oji yra niekada nevaldžiusio karaliaus Liudviko XVII atminimo diena. Po tėvo egzekucijos Dofenas Lui-Šarlis buvo paskelbtas monarchu (ištremtų rojalistų), tačiau paskutinius dvejus gyvenimo metus praleido įkalintas. 1795 metų birželio 8 d. dešimties metų berniukas mirė nuo tuberkuliozės — ir tik 2004 metais jo širdis buvo palaidota Sen-Deni vienuolyne. Ir būtent birželio 8 d.

Taigi, Makronui visai nereikia tokių "pasisveikinimų iš monarchistų", ypač situacijoje, kai Prancūzijos kariai ir saugumo pareigūnai (o tarp jų monarchistų dalis yra didesnė nei tarp paprastų piliečių) įspėja apie Prancūzijoje kylančius neramumus ir sukrėtimus. Kita vertus, Makronas stengiasi užkariauti bent dalies dešiniųjų simpatijas — kad laimėtų artėjančius rinkimus balandžio mėnesį prieš Mariną Le Pen.

Kurios prancūzų visuomenė nebesuvokia kaip "pagrindinės grėsmės respublikai": dabar šią vietą užėmė kairiųjų lyderis Liukas Melanšonas. Melanšono vykdoma musulmonų bendruomenės teisių gynyba (nesėkmingų Makrono bandymų "sukurti" musulmonų bendruomenę fone) daugumai prancūzų atrodo didesnė grėsmė "respublikiniams principams" nei tariama Marinos Le Pen ksenofobija.

Makronu, kuris buvo sukurtas pagal politinius technologinius lekalus (jaunas, modernus, tariamai nepriklausantis korumpuotam valdančiajam elitui), prancūzai nusivylė jau po vienerių jo prezidentavimo metų. Bet ar birželio 8-osios antausis panaikins jo perrinkimo šansus? Balandžio mėnesį rezultatą matysime švieslentėje, tačiau bet kokiu atveju prancūzai (ir ne tik monarchistai) dabar vis dažniau kartos: "Monžua Sen-Deni!" Juk "gražiosios Prancūzijos" atgimimo viltis miršta paskutinė.