"Savų neišduodame" — ar konservatoriai išgelbės Žygimantą Pavilionį

Seimo opozicija pareikalavo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio at(si)statydinimo. Ką rodo ši situacija?

Iš pradžių reikia trumpai priminti, dėl ko kilo triukšmas. Žinomi Rusijos "prankeriai" paskambino Pavilioniui, kuris galvojo, kad kalbasi su rusų opozicijos atstovu Leonidu Volkovu. Atgarsį sukėlė komiteto pirmininko pareiškimas, kad Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda yra simbolinė figūra, į kurią nereikia kreipti dėmesio, nes sprendžia viską dabar valdantys konservatoriai — tarp jų premjerė Ingrida Šimonytė ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kurie, anot Pavilionio, galvoja kaip jis.

Pirmiausia šiame kontekste reikia pažymėti, kad tokie žodžiai jau aiškiai parodo, jog konservatorių santykiai su Nausėda nėra labai draugiški. Antra, Pavilionis vienareikšmiškai pasielgė nepagarbiai prezidento institucijos atžvilgiu (jau nekalbant apie tai, jog melavo, kadangi Lietuvos užsienio politikoje valstybės vadovas yra ne simbolinė, o svarbiausia figūra).

Reaguodama į komiteto pirmininko pareiškimus, parlamentinė opozicija su "valstiečiais" priešakyje įteikė Seimo pirmininkei surinktus parašus, kuriais reikalaujama atstatydinti jį iš pareigų. Kitaip žada trauktis iš komiteto.

Kaip teisingai pažymėjo vienas iš opozicijos lyderių Saulius Skvernelis: "Čia yra žmogus, kuris video konferencijos metu kalbasi oficialiai, galvodamas, kad su kitos šalies opozicijos atstovais. Tai nėra privatus pokalbis. (...) Galbūt jis pats turėtų susiprasti ir pasitraukti. Tikrai, tie veiksmai, kurie vykdomi jam esant komiteto pirmininku, diskredituoja Lietuvos užsienio politiką, kelia daug problemų institucijoms, atsakingoms už užsienio politiką — nuo prezidento, iki Seimo".

Tai, kad Skvernelis yra teisus, įrodo, pavyzdžiui, Pavilionio veiksmai Gruzijoje: jos aukščiausi vadovai buvo nepatenkinti jo pamokymais bei grasinimais, kurie padarė žalą Lietuvos užsienio politikai. Kaip pridūrė socdemų lyderis Gintautas Paluckas: "Akivaizdu, kad jis nuosekliai kuria savo individualią užsienio politiką, (...) nuolat brėžia savo atskirą liniją, maišydamas siaurus partinius interesus su savo asmeniniais įsivaizdavimais ar vendetomis".

Taip pat galima sutikti su Skvernelio pozicija, kad atsakingas demokratinės šalies politikas turi pats atsistatydinti, padaręs klaidą. Bet Pavilionis, jausdamas paramą, to daryti neketina. Įtakingų rėmėjų skaičius pakankamai didelis, pradedant premjere ir baigiant Seimo Pirmininke bei užsienio reikalų ministru. Visų jų argumentacija faktiškai ta pati — Pavilionis, žinoma, pasielgė nelabai gerai, bet reikalaudama jo galvos, opozicija pasiduoda Kremliaus provokacijai.

Pavyzdžiui, kaip pažymėjo Seimo vadovė: "Man rodos, kad toliaregiškiausia šioje situacijoje būtų nereaguoti ir nepasiduoti provokacijoms. Aš kelčiau klausimą, kas labiau pasiduoda provokacijai — ar Pavilionis, kalbėdamas su provokatoriais, ar kolegos, Seimo nariai, kurie, reaguodami į tą provokaciją, kelią klausimą dėl jo tinkamumo eiti pareigas". Premjerė Šimonytė pasakė, kad Pavilionis pasielgė neapdairiai, bet pasiūlė nebėgti "paskui žinome kieno finansuotų prankerių organizuotą provokaciją, kurios, galbūt, toks tikslas būtent ir buvo".

Suprantama, kad konservatoriai gina Pavilionį pagal principą "jis kalės vaikas, bet jis mūsų kalės vaikas". Teoriškai jie be problemų galėtų rasti kitą žmogų į jo vietą, bet nenorima nusileisti santykiuose su opozicija ir prezidentu. Seimo pirmininkės kaip liberalų atstovės pozicija, galbūt, paremta nenoru komplikuoti koalicinių santykių. Tačiau apskritai Pavilionio gynėjų argumentai — absurdiški.

Jeigu vadovautumės jų logika, žmogaus iš viso negalima bausti, jeigu jis tapo "Kremliaus provokacijos" auka. O jeigu Pavilionis, pavyzdžiui, pasakytų, kad Krymas priklauso Rusijai, jis irgi turėtų likti savo poste tik todėl, kad tai buvo provokacija? Arba jeigu, pavyzdžiui, koks nors Nausėdos patarėjas pasakytų "prankeriams", kad Lietuvos premjerė ir užsienio reikalų ministras yra nekompetentingi valstybės priešai, konservatoriai irgi nereikalautų jo atleidimo, nes tai provokatorių kaltė?

Kitaip tariant, svarbiausia ne kodėl, o ką Pavilionis pasakė, ne kaip paaiškėjo tiesa, o kokia ji yra.

Opozicija, keldama jo at(si)statydinimo klausimą, žinoma, siekia savo interesų. Be to, įdomu, kad parašus Seimo pirmininkei ji įteikė greitai po susitikimo su prezidentu (gal sutapimas, o gal šis momentas irgi buvo derinamas, nes "priešas" bendras). Tačiau visa tai nereiškia, kad reikalaujama neteisingo dalyko.

Galiausiai, galima spėti, kad šį straipsnį Pavilionio šalininkai įvertins daugmaž taip: na, matote, kaip mes ir sakėme, Rusijos propaganda išnaudoja Kremliaus agentų surengtą provokaciją tam, kad pateisintų Lietuvos patrioto atleidimą iš aukštų pareigų — viskas pagal iš anksto paruoštą planą. Ir be jokios sąžinės graužaties nubalsuos prieš jo atleidimą iš užimamų pareigų. Tačiau manytina, kad skaitytojai sugebės šioje istorijoje atskirti politizuotos argumentacijos pelus nuo tiesos grūdų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija