Pasaulio žemėlapyje atsirado naujas vandenynas. Šimtmečio senumo ginčo pabaiga

JAV Nacionalinė geografijos draugija paskelbė oficialų penktojo vandenyno — Pietų, skalaujančio Antarktidos krantus, — pripažinimą

VILNIUS, birželio 26 — Sputnik. Šis sprendimas — daugelio metų mokslininkų pastangų rezultatas. XXI amžiuje — nors, atrodytų, didelių geografinių atradimų era jau tolima praeitis — pasaulio žemėlapis pasikeitė, rašo RIA Novosti autorius Vladislavas Strekopitovas.

Istorija

Pirmą kartą pavadinimą "Pietų vandenynas" XVI amžiaus pradžioje pavartojo ispanų konkistadoras Vaskas Nunjesas de Balboa, aprašydamas šaltas sroves, ateinančias iš pietų į Pietų Amerikos krantus. Vėliau Antarktidos ekspedicijos rengė laivus "į Pietų vandenyną". Bet oficialiai jis figūravo turbūt tik Australijoje paskelbtuose žemėlapiuose — jam priskirti visi vandenys, esantys Australijos žemyno pietuose.

Ginčai, ar pripažinti penktąjį vandenyną, ar ne, įsiplieskė 1921 metais, kai buvo įsteigta Tarptautinė hidrografijos organizacija (THO), skirta koordinuoti tarptautinę laivybą ir prekybą vandenynuose. 1937 metais terminas "Pietų vandenynas" buvo oficialiai įtvirtintas THO leidiniuose.

Mokslininkai tam pritarė — juk vandenys, esantys greta Antarktidos ir kuriuos vienija Antarkties cirkumpolinė srovė, turi ypatingą specifiką. Pagal fizikines ir chemines bei biologines savybes jie nėra panašūs į kitus vandenynus, susiliejančius pietinėje cirkumpolinėje zonoje.

Tačiau 1953 metais Tarptautinė hidrografijos organizacija atšaukė savo sprendimą dėl to, kad neįmanoma nubrėžti aiškių Pietų vandenyno ribų. Vadinasi, ir reglamentuoti navigacijos ir komercinę veiklą jo ribose.

Mokslininkai nesutiko: vis dažniau minėjo šį terminą mokslo leidiniuose, pabrėžė Pietų vandenyno unikalumą ir atskiro jo hidrologinės bei biosistemos tyrimo svarbą. Todėl 2000 metais THO vėl priėmė klasifikaciją, pagal kurią Pasaulio vandenynas buvo padalintas į penkias dalis. Tačiau norint pakeisti visus geografinius atlasus ir vadovėlius, reikėjo ratifikavimo oficialių departamentų lygmeniu pirmaujančiose pasaulio šalyse.

Svarbiausia buvo tai, kad šiais metais JAV vandenyno ir atmosferos administracija (NOAA) pripažino Pietų vandenyną. Anksčiau, 1999 metais, šį terminą pradėjo naudoti Amerikos geografinių pavadinimų valdyba. Ir štai padėtas taškas — birželio 8-ąją, Pasaulinę vandenynų dieną, JAV Nacionalinė geografijos draugija paskelbė: nuo šiol Pietų vandenynas bus pažymėtas visuose žemėlapiuose.

Naujojo vandenyno ribos

Senovės graikai vandenyną suprato kaip didžiausią pasaulyje upę, kuri iš visų pusių supa žemę. Pavadintas mitologinio titano Okeano vardu— Urano ir Gajos sūnus, pirmykščių jūrų dievas.

Geografijos mokslo požiūriu Žemėje yra tik vienas vandenynas — Pasaulinis, pasaulio vandens apdangalas. Visa kita — jo dalys, o kiek jų yra, priklauso nuo atrankos kriterijų. Paprasčiausia ir akivaizdžiausia yra vieta tarp žemynų, tai yra žemės masių riba iš visų pusių. Tuo remiantis Atlanto, Ramiojo vandenyno, Indijos ir Arkties vandenynai priskiriami vandenynams.

Ne mažiau svarbu mokslininkų — hidrografų, okeanologų, biologų — požiūriu ir kiti kriterijai: savo vandens cirkuliacijos sistemos buvimas, jų fizikinės ir cheminės savybės, floros ir faunos rūšinė sudėtis, sąveikos su atmosfera schema. Šiuo atžvilgiu Pietų vandenynas yra absoliučiai nepriklausoma hidrosferos dalis, nors ji neturi aiškiai apibrėžtos šiaurinės sienos su salomis ar žemynais.

Tarptautinė hidrografijos organizacija, pripažinusi Pietų vandenyną 2000 metais, nustatė jo teritoriją sąlygiškai — nuo Antarktidos pakrantės į šiaurę iki 60-osios pietų platumos lygiagretės. Šis sprendimas buvo priimtas balsų dauguma dėl formalių priežasčių — 60-oji lygiagretė niekur nesikerta su sausuma, ir šiose ribose veikia Jungtinių Tautų Antarkties sutartis.

Akivaizdu, kad geografai nebuvo patenkinti tokiu požiūriu. Jų nuomone, pietinė vandenyno šiaurinė riba turėtų būti nubrėžta palei Antarktidos poliarinį frontą, kuriame cirkuliuoja šalti Antarkties cirkumpolinės srovės vandenys. Ši zona, supanti Antarktidą, dar vadinama Antarkties konvergencija.

Šiaurinėje jos sienoje, esančioje tarp 48 ir 61 lygiagrečių su pietų platuma, į šiaurę tekantys šalti Antarktidos vandenys susitinka su šiltesniu Ramiojo ir Atlanto vandenynais. Pietų kryptimi, konvergencijos ribą tiksliai apibrėžia staigus jūros vandens temperatūros kritimas nuo 5,6 laipsnio iki žemiau dviejų laipsnių. Antarkties konvergencijos linija skiria du regionus, kurie skiriasi klimatu ir biologine įvairove.

Pietų vandenyno ribos ne mažiau aiškiai pasireiškia dugno reljefe — povandeninių pakilimų pavidalu praktiškai visame Antarkties poliariniame fronte.

Antarktidos poliarinio fronto teritorijose yra labai daug žuvų ir jūrų žinduolių. Tankūs šalti vandenys čia nuteka po šiltaisiais, o turtingi maistinių medžiagų, kylantys gilūs srautai sudaro palankią buveinę Antarkties kriliui ir kitiems jūrų organizmams.

Atlanto cirkuliarinė srovė, judanti ratu iš vakarų į rytus, kertanti visus meridianus, yra galingiausia Žemėje, ji perneša šimtą kartų daugiau vandens nei visos pasaulio upės. Mokslininkai mano, kad ji atsirado prieš 34 milijonus metų, kai Antarktida atsiskyrė nuo Pietų Amerikos. Dugnu judėdamas šaltas vanduo nuo Antarktidos į šiaurę, jis patenka į paviršinius šiltus vandenis iš Atlanto ir Ramiojo vandenyno į poliarinį regioną. Tai yra svarbiausias visuotinio srovių "konvejerio" elementas, kuris nustato šilumos perdavimo schemą ir reguliuoja klimatą planetoje.

Naujojo vandenyno plotas — 20,3 milijono kvadratinių kilometrų: tai yra maždaug dvi JAV teritorijos. Jis yra didesnis už Arkties vandenyną ir ketvirtas pagal dydį pasaulyje po Ramiojo vandenyno, Atlanto ir Indijos. Vidutinis gylis yra 3 270 metrų, o žemiausias dugno taškas yra 8 264 metri, Pietų Sandvičo tranšėjoje.

Nuo 2000-ųjų pradžios Pietų vandenynas buvo nurodytas Rusijoje leidžiamuose žemėlapiuose ir atlasuose.