Likučiai nuo lenkų stalo: Lietuva neturėtų pasikliauti europinėmis dujomis

Dabartinė padėtis Europos dujų rinkoje nėra palanki naujam dujotiekiui

Lenkijoje buvo paskelbta apie dujotiekio "Baltic Pipe" paleidimą. Varšuva mano, kad šis projektas leis šaliai atsisakyti rusiškų dujų. Panašių lūkesčių yra ir Baltijos šalyse, kurios tikisi gauti Europos "mėlynojo kuro" per Lenkijos teritoriją.

Kodėl statomas dujotiekis netaps pelninga alternatyva Rusijos tiekimams Baltijos šalims — aiškinosi Sputnik.

Pusiau mitinis projektas

Oficialus statomo dujotiekio "Baltic Pipe" paleidimas numatomas 2022 metų spalį. Apie tai praėjusį antradienį, birželio 22 dieną, pranešė Lenkijos naftos ir dujų bendrovės ("PGNiG" ) vadovas Pavelas Majevskis.

Pradinė projekto idėja atsirado dar 2001 metais. Buvo numatyta transportuoti Norvegijos dujas per Danijos teritoriją į Lenkiją dujotiekiu, nutiestu palei Baltijos jūros dugną. Po penkerių metų diskusijų tokios magistralės statyba buvo laikoma netinkama, o projektas buvo įšaldytas.

Jos "prisikėlimas" įvyko 2016 metais — po to, kai "PGNiG" nepratęsė ilgalaikės dujų tiekimo sutarties su Rusijos "Gazprom". Atgaivinusi projektą Varšuva planavo iš Rusijos gauti vertingą alternatyvą dujoms.

Vėlesniais metais "Baltic Pipe" mastai toliau augo. Lietuva prisijungė prie pirminių dalyvių — Lenkijos ir Danijos. Iš regioninio projekto, skirto tiekti dujas Lenkijos vartotojams, jis tapo strateginiu.

Dabar "Baltic Pipe" sumanytas ne kaip atskiras vamzdynas, o kaip naujas dujų tiekimo koridorius Europos rinkoje. Jis prasidės nuo Norvegijos laukų Šiaurės jūroje, tada tęsis iki Danijos — pereis iš vienos šalies pakrantės į kitą — ir palei Baltijos jūros dugną pasieks Lenkiją.

Ten per "Baltic Pipe" pratęsimą sausumoje — per GIPL jungiamąją liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos (statybos pradėtos 2020 metų vasarį) — dujos pateks į Lietuvos teritoriją. Planuojama, kad per GIPL kasmet praeis iki 2,5 milijardo kubinių metrų dujų.

Tuo pačiu metu, dar aštuntajame dešimtmetyje, trijų Baltijos valstybių, tuo metu dar sovietinių respublikų, dujų sistemas sujungė "Shining of the North" dujotiekio sistema. Taigi, iš Lenkijos į Lietuvą tiekiamas dujas esamais vamzdynais galima lengvai gabenti į Latviją ir Estiją.

"Baltic Pipe" pralaidumas, kaip nurodyta oficialioje projekto svetainėje, bus apie dešimt milijardų kubinių metrų dujų per metus (lygiai tiek pat, kiek Lenkija perka pagal sutartį su "Gazprom").

Didelės ambicijos ir didelės problemos

Ambicingas projektas, kurį Europos spauda priskiria prie pagrindinių "Nord Stream-2" konkurentų (Rusijos vamzdžio pajėgumas bus daugiau nei penkis kartus didesnis), dažnai susiduria su problemomis. Šių metų birželio pradžioje Danija atšaukė "Baltic Pipe" 2019 metais išduotą aplinkosauginį leidimą. Dėl to gali būti koreguojamos jau paskelbtos dujotiekio paleidimo datos, atkreipia dėmesį informacijos ir analitinės agentūros RUPEC analitikas Aleksandras Sobko.

Kitas svarbus klausimas — ar bus užtikrinta pilna dujotiekio apkrova, priduria ekspertas. 2019 metais Lenkijos valstybinė įmonė "PGNiG" užsakė 85 proc. "Baltic Pipe" pajėgumų — 8,5 mlrd. kubinių metrų dujų per metus.

Tačiau "PGNiG" neturi savo telkinių, todėl bendrovė superka vieno didžiausių dujų tiekėjų Europoje Norvegijos "Equinor" dujų gamybos projektų dalis. Šiuo metu lenkai dalyvauja daugiau nei 30 panašių projektų. Tačiau "Equinor" artimiausiais metais neplanuoja didinti gamybos.

"Norvegija turi gerą išteklių bazę, tačiau šiuo metu nėra planų didinti dujų gamybą, kad būtų užtikrintas pilnas tiekimas per "Baltic Pipe". Dujotiekis greičiausiai bus apkrautas mažiau nei deklaruota. Manau, kad bus perpumpuota maždaug nuo septynių iki aštuonių milijardų kubinių metrų kasmet", — sakė Rusijos Federacijos energetikos ir finansų instituto vyresnysis ekspertas Sergejus Kondratjevas.

Dabartinė situacija Europos dujų rinkoje nėra palanki naujam dujotiekiui, pabrėžia jis. Turimi dujų ištekliai vartotojams Europoje palaipsniui mažės dėl gamybos nutraukimo Groningeno telkinyje, Nyderlanduose (pradinės atsargos — 2,9 trln. kubinių metrų).

"Pagrindinis klausimas yra tai, ar tiekimas į Lenkiją bus patrauklus Norvegijai? Vakarų Europos rinka, pirmiausia Vokietija, yra likvidžiausia ir nuspėjamiausia dujomis prekiaujančioms įmonėms. Todėl man atrodo, kad visos turimos apimtys bus nukreiptos būtent ten", — daro prielaidą Sergejus Kondratjevas.

Dujų "trupiniai" Baltijos šalims

Baltijos šalys neturėtų pasikliauti Norvegijos dujomis, net jei "Baltic Pipe" bus pilnai užpildytas, nes tiekimo apimtys padengs tik pusę pačios Lenkijos vidaus vartojimo (19 milijardų kubinių metrų 2020 metų pabaigoje), aiškina Aleksandras Sobko.

"Dujotiekio paleidimas visu pajėgumu nereiškia, kad šios dujos bus skirtos reeksportuoti į Baltijos šalis. Dujotiekio pajėgumai maždaug atitinka importo iš Rusijos apimtį. "Baltic Pipe" pirmiausia skirtas pakeisti Rusijos importą. Be to, prognozės rodo, kad dėl dekarbonizavimo politikos Lenkijoje gerokai padidėja dujų paklausa. Tokiu atveju perteklinių kiekių tikrai nebus", — sako Sputnik šaltinis.

Varšuva galės reeksportuoti dujas tik tuo atveju, jei išlaikys importą iš Rusijos. Bet tada situacija pasirodys paradoksali — Lenkija pirks rusiškas dujas ir tuo pačiu perparduos brangias Norvegijos dujas Baltijos šalims, tęsia Aleksandras Sobko.

Rusija išlieka pagrindine dujų tiekėja Baltijos šalims. "Eurostato" duomenimis, 2020 metais Estija iš "Gazprom" nupirko 0,3 mlrd. kubinių metrų (vidaus vartojimas — 0,42 mlrd.), Latvija — 1,6 mlrd. (suvartojimas — 1,09 mlrd.), o Lietuva — 0,9 mlrd. (suvartojimas — 2,43 mlrd.). Santykinė Lietuvos nepriklausomybė nuo tiekimo iš Rusijos neturėtų apgauti, sako Sergejus Kondratjevas. Rusiškas dujas šioje šalyje gauna stambūs pramonės vartotojai, nenorintys permokėti už SGD.

"Kainų klausimas visada yra pats aktualiausias. Jei Baltijos šalys yra pasirengusios mokėti daugiau, jos gali lengvai pereiti prie europinių dujų. Lietuvos pavyzdys šiuo atžvilgiu yra orientacinis. Stambūs pramonės vartotojai nori pirkti dujas iš Rusijos ir nekeičia jų suskystintomis dujomis. Potencialiai "Gazprom" galima pakeisti beveik visiškai, tik šiuo atveju pramonė sustabdys savo darbą, o gyventojai turės gerokai permokėti", — pabrėžia jis.

Pasak ekonomisto, Norvegijos dujų tiekimo kaina bus susieta su kainomis viename iš dviejų didžiausių Europos dujų centrų — Didžiosios Britanijos NBP ar Nyderlandų TTF — plius transportas. Todėl "mėlynasis kuras", einantis per Lenkiją, gali pasirodyti brangesnis nei rusiškas 50–70 USD už tūkstantį kubinių metrų, sako Sergejus Kondratjevas.

Aleksejus Grivačas, Rusijos nacionalinio energetinio saugumo fondo generalinio direktoriaus pavaduotojas dujų klausimais, pritaria šiai nuomonei. "Norvegijos dujos bus brangesnės, atsižvelgiant į transportavimo apimtį. Atsižvelgiant į dabartinę konjunktūrą neatidėliotinų prekių rinkose, jos būtų 1,5–2 kartus brangesnės", — apibendrina jis.

Varšuvos "pilkoji" schema

Resursų bazės — pakankamų dujų atsargų — trūkumas Lenkijoje ir Danijoje kelia rimtų abejonių dėl "Baltic Pipe" dujotiekio stabilumo, sako Viačeslavas Miščenka, Rusijos valstybinio naftos ir dujų universiteto Kuro ir energetikos komplekso strategijos ir plėtros technologijų analizės centro vadovas.

"Tai primena situaciją su Ukraina. Kijevas norėjo pirkti rusiškas dujas ir jas perparduoti Europai. Niekas nesiėmė šios schemos, nes lengviau sudaryti sutartis su tiesioginiu tūrio savininku. Tai mes matome su "Nord Stream-2". Tai tiesioginiai ištekliaus savininko tiekimai pirkėjui", — paaiškina jis.

Dujas importuojančios šalys dažniau renkasi patikimesnį tiekėją. Baltijos šalims tai neabejotinai yra Rusija, tęsia ekspertas.

"Tiekimai iš šios kategorijos "aš nusipirksiu dujų, tada aš jas pristatysiu sau per gražų vamzdį ir perparduosiu savo kaimynui" nesukels didelio susidomėjimo. Jei mes kalbėtume apie potencialius Lenkijos kompanijų partnerius, tai aš nedalyvaučiau tokioje schemoje", — apibendrina Viačeslavas Miščenka.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.