Mokslininkai paneigė pagrindinį mitą apie Velykų salos civilizaciją

Tyrėjai mano, kad būtent pastovumas ūkininkystėje padėjo salų gyventojams išgyventi klimato pokyčius ir išlaikyti stabilų gyventojų skaičių

VILNIUS, liepos 17 — Sputnik. Amerikos ir Didžiosios Britanijos mokslininkai, išanalizavę Velykų salos radiokarboninius ir paleoekologinius duomenis, padarė išvadą, kad demografinio žlugimo, kuris, kaip buvo manoma anksčiau, lėmė civilizacijos sunykimą, nebuvo. Straipsnis apie tai paskelbtas žurnale "Nature Communications".

Demografinio žlugimo hipotezė iki šiol išliko pagrindine Velykų salos civilizacijos nykimo versija. Manoma, jog žmonės šimtmečius kirto medžius, kad kiekvieną kvadratinį metrą žemės panaudotų žemės ūkiui ir pastatytų garsiąsias milžiniškas statulas.

Be to, apie 1500 metais įvyko Pietų virpesių amplitudės pokytis — tai periodinis pusiaujo Ramiojo vandenyno paviršinio vandens sluoksnio temperatūros svyravimas, kuris turi pastebimą poveikį klimatui. Todėl Rapa Nui klimatas tapo sausas. Visa tai lėmė nuosmukį — kai 1722 metais pirmieji europiečiai atvyko į salą, jos gyventojų skaičius neviršijo trijų tūkstančių žmonių.

Norėdami sužinoti, ar demografinis žlugimas iš tikrųjų įvyko, ir įvertinti jo mastą, tyrėjai iš Niujorko Binghamtono universiteto kartu su kolegomis iš Kembridžo nusprendė atkurti Rapa Nui salos gyventojų skaičių įvairiais jos istorijos etapais.

"Didžioji dalis mokslinių ir populiarių diskusijų apie Rapa Nui sutelkta į tai, kad įvyko demografinis žlugimas, kuris laikui bėgant koreliavo su klimato ir aplinkos pokyčiais", — cituojamas pirmasis straipsnio autorius, antropologas Robertas DiNapolis Binghamtono universiteto pranešime spaudai.

Archeologai dažnai naudoja radiokarboninį datavimą, kad įvertintų senovės gyventojų skaičių. Bet kai reikia susieti radiokarboninius duomenis su aplinkos ir klimato pokyčiais, kyla neaiškumų, kurių negalima išspręsti taikant standartinius statistinio apdorojimo metodus. Siekdami išvengti duomenų neapibrėžtumo, autoriai modeliavimui taikė apytikslį Bajeso skaičiavimo metodą.

Tokiu būdu jie sugebėjo nustatyti, kad saloje gyventojų skaičius nuolat didėjo nuo pradinio apgyvendinimo iki kontakto su europiečiais 1722 metais. Po šios datos modeliai rodo salų populiacijos stabilumą arba nedidelį jos sumažėjimą.

Kalbant apie miškų kirtimą, mokslininkai nustatė, kad iškirtimas buvo ilgas ir laipsniškas, ne grobikiškas ir nesukėlė katastrofiškos erozijos, kaip rodo žlugimo hipotezė. Be to, salos gyventojai iškirstus medžius pakeitė sodo medžiais, o dirva buvo mulčiuota akmeniu. Tai padidino žemės ūkio produktyvumą. Trumpai tariant, prieš susisiekiant su europiečiais, saloje niekada nebuvo daugiau nei keli tūkstančiai gyventojų, ir jų skaičius didėjo, o ne mažėjo.

"Velykų salos kracho istorijos šalininkai linkę įžvelgti klimato pokyčius, tačiau taip nėra. Natūralus polinkis manyti, kad anksčiau žmonės nebuvo tokie protingi, kaip mes dabar, ir kad jie padarė visas šias klaidas, bet iš tikrųjų yra priešingai. Nors jų technologijos galėjo būti paprastesnės nei mūsų, mes vis dar turime daug sužinoti apie tai, kaip jie gyveno", — sako kitas tyrimo autorius Carl Lipo, antropologijos ir aplinkos tyrimų profesorius Binghamtono universitete.

Autoriai mano, kad būtent pastovumas ūkininkystėje padėjo salų gyventojams išgyventi klimato pokyčius ir išlaikyti stabilų gyventojų skaičių.