Nausėda prieš Landsbergius: tautos prezidentas ar situacijos įkaitas?

Su paskutiniąja Seimo sesija pasibaigus ir eiliniam Lietuvos politiniam sezonui, įsibėgėja tam tikra vasaros pertrauka. Tačiau įtampa tarp Prezidentūros ir Vyriausybės, o konkrečiau – tarp Gitano Nausėdos ir vadinamosios "Žmonių partijos" su jos satelitais — ne tik neslūgsta, bet tikrai aštrėja. Tokiame kontekste, klausimas dėl Nausėdos ir Landsbergių klano konflikto įgyja vis didesnę reikšmę. Ir todėl jį vertėtų rimtai apsvarstyti.

Pradėkime banalia aplinkybe, kad egzistuoja dvi Lietuvos. Vadinamojo "elito" – pralobusių, ES pinigais šeriamų biurokratų ir verslovių, "globaliąja" save vadinanti Lietuva. Ir toji Lietuva, kurią dar 90-aisiais V. Landsbergis įvardijo niekinamu "runkelių" epitetu arba, kitaip tariant — "šunauja". Tarp jų konfliktas vyksta visus 30 metų, kuriuos egzistuoja nuo TSRS atsiskyrusi Lietuvos valstybė.

Ir per šį laikotarpį, tik vienintelis Rolandas Paksas galėjo, nors ir labai sąlygiškai, bet visgi pretenduoti į savotiško "tautos prezidento"– nacionalinio, prieš sukosmopolitėjusį elitą stojusio liaudies lyderio, pozicijas. Ir, kiek "pasispyriojęs" prieš sistemą (pavyzdžiui, neduodamas sutikimo įkurti CŽV kalėjimą Lietuvoje), greitai buvo nuverstas. Tuo tarpu ir Adamkus, ir Grybauskaitė buvo nei daugiau, nei mažiau, kaip tiesioginiai Landsbergių klano statytiniai.

Nausėda prieš Landsbergius

Šiame kontekste, Nausėda – savotiškas veikėjas: viena vertus, 2019 m. jį išrinko vadinamasis "protestinis elektoratas", susivienijęs tam, kad nepraeitų TS-LKD keltoji Ingrida Šimonytė. Kita vertus, jokių konkrečių idėjinių, politinių nuostatų Nausėda neskelbia ir, tikriausiai, neturi. Arba štai: viena vertus, Nausėda, kaip buvęs bankininkas – atitinkamų finansinio kapitalo sluoksnių atstovas. O, kita vertus – koks bebūtų, tiesioginiu Landsbergių (ir, atitinkamai – jų užsienio šeimininkų) statytiniu Prezidentūroje jis netapo.

Iš to kyla prieštaravimas tarp Nausėdos ir aptariamojo klano. Vienu ryškesnių jo pasireiškimų pastaruoju metu tapo ginčas dėl Vengrijos ir LGBT. Arba dėl Lietuvos atstovavimo ES lygmenyje (Grybauskaitės laikais tai atitinkamuose renginiuose darydavo prezidentė, o dabar norima siųsti premjerę Šimonytę). Arba Prezidentūros autoritetą pažeminusi Seimo reakcija į Ž. Pavilionio skandalą. Arba, galų gale, gegužės viduryje įvykęs "Didysis šeimos gynimo maršas", kurį, kad ir vangokai, bet Nausėda vis dėlto pasveikino.

Ir šis prieštaravimas aštrėja, kadangi vietoje Nausėdos, apie "Žmonių partiją" besitelkiantys elito sluoksniai verčiau matytų jei ne Landsbergį Anūką, tai bent jau Šimonytę. Tuo tarpu Nausėda – žmogus, stokojantis konkretesnės pasaulėžiūros, žodžiu, bet kokių aiškesnių idėjinių nuostatų, šioje situacijoje tiesiog verčiamas atsižvelgti į tuos visuomenės sluoksnius, kurie 2019 m. sudarė jo, kaip politiko, rinkėjų bazę.

O tie sluoksniai ir yra ne kas kita, kaip "runkelių" Lietuva. Tai – ta pati publika, kuri reiškiasi "Šeimos marše" ir panašiuose judėjimuose. Ir Nausėda dalies jų akyse – pakankamai populiarus veikėjas, kadangi formuojasi jo, kaip Landsbergių klano ir, atitinkamai, liaudžiai priešpastatyto ir save jai priešpastatančio "elito" priešininko įvaizdis. Iš šito seka ir tokios akcijos, kaip socialiniuose tinkluose pasklidę šūkiai "Palaikau Prezidentą" ir t. t.

"Tautos prezidentas" ar situacijos įkaitas?

Ir čia spekuliuojama, kad, galbūt, Nausėdą turime kaip "tautos prezidentą", kovojantį prieš "blogąjį elitą". Iš tiesų, tokios spekuliacijos atliepia tą Nausėdos, kaip elito priešininko, įvaizdį. Ir būtent – įvaizdį, kadangi priešprieša tarp Nausėdos ir Landsbergių klano, kiek šitai liečia patį Nausėdą, stokoja bet kokio pozityvaus pasaulėžiūrinio, ideologinio ir, atitinkamai – politinio – turinio.

O kur nėra turinio, ten – tuštuma... Tiek svarbiausiu, idėjiniu, požiūriu, tiek grynai asmenybine prasme: juk pilka, perdėm neryžtinga Nausėdos laikysena žinoma visiems ir tarp priešininkų teiššaukia panieką, o tarp šalininkų – nusivylimą... Ir ar šios realybės šviesoje galime kalbėti apie jį kaip apie "tautos prezidentą", kaip kad apie anksčiau minėtąjį Rolandą Paksą?

Niekaip. Šiuo atveju, ir galime, ir turime kalbėti apie Nausėdą kaip susidariusios situacijos įkaitą: jis labai nori būti populiarus, galbūt, net mylimas, siekdamas įtikti visiems. Bet pamiršta Nausėda seną liaudies išmintį: visiems geras nebūsi...

Tarp kūjo ir priekalo

Ir todėl Nausėda atsiduria tarp kūjo ("Žmonių partijos" ir jos satelitų) ir priekalo (šiuo atveju – ir parlamentinės opozicijos, ir nesisteminių opozicinių judėjimų, ir už viso to stovinčios patriotinės liaudies masės).

Šioje nepavydėtinoje situacijoje jis, kaip matyti, daro reveransus: kartais vienai, kartais kitai pusei. Tačiau neapsisprendžia. Galbūt, tai jį padaryti privers pamažu ateinantys 2023 m. prezidento rinkimai, nors ir šitokia prielaida vertėtų stipriai abejoti – turint omenyje jam būdingą tiek idėjinės pozicijos, tiek tvirtos asmeninės laikysenos stoką.

Žinoma, galima kelti klausimą, ar prieš Nausėdą nusistačiusios jėgos nemėgins iki tol surengti jam apkaltą. Bet ką tik minėtieji esamojo prezidento bruožai leidžia tokia perspektyva abejoti: kam gi versti tą, kuris, vienaip ar kitaip, ir pats nuvirs? Vargu, ar tai turėtų prasmę. Ypač, kada virstantysis ir taip didelio pavojaus nekelia (kitaip nei kėlė savu laiku Paksas).

Vadinasi, jokio "tautos prezidento" Nausėdoje nėra. Yra nei daugiau, nei mažiau, kaip tarp kūjo ir priekalo spaudžiamas situacijos įkaitas. Ir, tai aiškiai suvokiant, visgi nevertėtų visai Nausėdos "nurašyti" – kuo aštresnė priešprieša tarp Prezidentūros ir Vyriausybės, tarp Nausėdos ir Landsbergių, tuo geriau visoms sveikoms mūsų šalies jėgoms, kurios vienaip ar kitaip, bet priešinasi nusistovėjusiai sistemai (pagal principą: "kur du pešasi, trečias laimi").

O šita priešprieša ilgainiui tik aštrės. Ir tai yra gerai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.