Lenkijai reikia Kaliningrado: konfliktas jau prasidėjo

Šiuo metu vienoje iš buvusio Varšuvos bloko šalių vyksta įvykiai, galintys visiškai pertvarkyti Europos energetiką ir, dar svarbiau, geopolitinį žemėlapį

Mes kalbame apie Lenkiją. Remiantis Europos žiniasklaida, du vietiniai oligarchai ir jų įmonės prisijungė prie šalies energetinio persiginklavimo lenktynių. Vienas iš žaidėjų yra Michalas Solovovas ir jo kompanija "Synthos", besidominti chemijos pramone. Jo priešininkas yra Lenkijos žiniasklaidos magnatas Zygmuntas Soložas-Žakas, kuriam priklauso koncernas ZE PAK. Apie tai rašo RIA Novosti autorius Sergejus Savčiukas.

Prieš mėnesį Solovovas paskelbė iš esmės sudarantis susitarimą, pagal kurį amerikiečių koncernas "GE Hitachi Nuclear Energy" įsipareigojo 2033–2043 metais Lenkijoje pastatyti keturis mažus branduolinius reaktorius, kurių kiekvieno pajėgumas būtų nuo 1 iki 1,6 gigavatų. Jo kolega sugalvoja daug logiškesnę ir įgyvendinamesnę iniciatyvą, tačiau lėtinė lenkų rusofobija trukdo. Soložas-Žakas siūlo — nei daugiau, nei mažiau — investuoti į Baltijos atominės elektrinės, esančios Kaliningrado srityje, statybą ir taip ne tik išspręsti visas Lenkijos problemas, bet ir tapti pagrindiniu regiono dalyviu elektros tiekimo rinkoje.

Dabartinė padėtis yra įsišaknijusi istorijoje ir naujoje aplinkosaugos darbotvarkėje. Faktas yra tas, kad Lenkija yra viena iš nedaugelio buvusio Varšuvos pakto šalių, kuri iš žlugusios TSRS nepaveldėjo nė vienos senos atominės elektrinės. Lenkijos energetikos pramonė remiasi vien anglimi.

Remiantis 2019 metų duomenimis, anglis tapo beveik 74 procentų elektros energijos gamybos pagrindu — ta pati anglis, kuri Vakarų (ir ne tik) pasaulyje buvo paskelbta baisiausia aplinkos prieše ir poliarinio ledo žudike.

Dabartinė padėtis, žinoma, nelabai tinka Europos Sąjungai, tačiau lenkai kasmet kovoja su visais reikalavimais savo energiją paversti žaliąja, visiškai teisingai pažymėdami, kad pakeisti du trečdalius generacijos ne pačioje mažiausioje šalyje vėjo jėgainėmis ir saulės kolektoriais yra tiesiog nerealu.

Šis politinis stumdymasis tarp Briuselio ir Varšuvos tęsiasi kelerius metus, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Lenkijos biudžetas kasmet gauna neatšaukiamus 15–20 milijardų eurų subsidijų iš Europos biudžeto, Lenkijos vyriausybė yra priversta ieškoti būdų, kad patenkintų donorų poreikius.

Iš turimų iškastinių išteklių Lenkijoje gausu tik anglies ir šiek tiek daugiau gamtinių dujų. Tačiau pastarųjų atsargos yra gana ribotos, o vidaus produkcija patenkina tik pusę poreikių. Lenkai trūkstamų išteklių — devynis milijardus kubinių metrų per metus — gauna iš Rusijos per dujotiekį "Jamal". Suskystintų dujų tiekimas iš JAV netapo taupia panacėja, kuri sudarė kuklius septynis procentus visos paklausos.

Tuo tarpu niekam ne paslaptis, kad Lenkija yra ilgametė ir arši bet kokių Rusijos energetikos projektų Europoje priešininkė. Varšuva nuolat pareiškia, kad labai greitai visiškai atsisakys rusiškų dujų pirkimo, o sąjungoje su Baltijos šalimis kuria visas įmanomas kliūtis įgyvendinant "Nord Stream-2", tai yra, torpeduoja Vokietijos ir Austrijos bandymus tapti pagrindiniais dujų centrais Europoje.

Varšuva, įstumta į siaurus savo antirusiškos politikos rėmus, turi labai ribotą priemonių pasirinkimą, kaip išeiti iš šios situacijos. Tiksliau, yra tik viena išeitis — branduolinė energetika. Logika, ekonomika, geografija ir fizika leidžia manyti, kad lenkai turi atsisakyti priešiškumo Rusijai ir pradėti su ja bendradarbiauti.

Lenkija yra energijos deficito šalis. Tai reiškia, kad ji savarankiškai gamina mažiau elektros energijos, nei būtina jos gyvybei palaikyti. Skaičiai yra užsispyrę dalykai, tačiau sakoma, kad Varšuva per metus sunaudoja 165,5 teravatvalandės, o iš užsienio perka dar trylika. Grubiai tariant, kas dešimtas kilovatas Lenkijos energetikos sistemoje yra importuojamas.

Bet tai dar ne viskas. Jei paimsite Lenkijos žemėlapį ir ant jo uždengsite jėgainių vietas, plika akimi pamatysite, kad šalies šiaurės rytuose — Augustovo apylinkėse ir Palenkės vaivadijoje — visai nėra gamybos įrenginių.

Artimiausios šiluminės elektrinės yra į pietus nuo Varšuvos ir į vakarus nuo Gdansko. Baltijos AE, nors ir yra netoli sienos su Lietuva, geografiškai yra daug arčiau dviejų Lenkijos regionų, kuriuose nuolat trūksta elektros. Pastatyti pagrindinę perdavimo liniją iki sienos su Lenkija yra visiškai išsprendžiama užduotis esant dabartiniam technologijų lygiui.

Jei palyginsime amerikiečių ir atominės elektrinės Kaliningrade pasiūlymą, tai bus ir vienpusis žaidimas. Baltijos atominės elektrinės, kurios fizinė infrastruktūra, oficialiais skaičiavimais, paruošta 12–15 proc., užbaigimas kainuos septynis milijardus eurų, o amerikiečių projektas, preliminariais skaičiavimais, kainuos 23 mlrd.

Kitas svarbus veiksnys yra laikas. Jei objektą Kaliningrade gana realu pradėti eksploatuoti jau 2028 ar 2029 metais, tai "Synthos" su amerikiečiais darbus planuoja pradėti tik po 2030 metų.

Ir dar vienas dalykas, kurį reikia paminėti. Branduolinės jėgainės statyba yra labai sunkus procesas, o pirmoji problema — rasti tinkamą seisminę vietą. Geologiniai tyrimai, lauko tyrimai ir patvirtinimai gali užtrukti ilgiau nei vienerius metus. Šis Amerikos reaktorių darbų kompleksas ne tik neprasidėjo — jų planavimas dar net nebuvo paskelbtas. Baltijos AE turi tokią vietą, ją ištyrė ir patvirtino tarptautinis reguliuotojas.

Be to, statant elektrinę praėjo vadinamasis nulinis ciklas, kai būsimų jėgainių aikštelės buvo užpiltos betonu ir suplanuota kitų pagrindinių objektų vieta. Beje, pagrindinė situacijos ironija yra ta, kad būtent Lenkijos (ir Lietuvos) veiksmai 2013 metais sustabdė atominės elektrinės statybą Nemuno regione.

Po Krymo susijungimo su Rusija, Varšuva ir Vilnius nutraukė sutartis dėl elektros pirkimo iš elektrinės. Buvo atšaukta daugelio perdavimo linijų statyba, tarp jų "NordBalt" (per Lietuvą į Švediją), "LitPol Link" (per Lietuvą į Lenkiją), "Estlink" (per Lietuvą į Estiją ir Suomiją) ir tiesioginis energetinis tiltas į Lenkiją.

Akivaizdu, kad Lenkijos energetikai jau tada suprato, jog nėra alternatyvos bendradarbiavimui su Rusija, ir nemanė, kad būtų gėda pirkti elektrą iš Kaliningrado, tačiau įsikišo didžioji politika. Lenkija ir Baltijos šalys rėmėsi Rusijos eksklavo "smaugimu" ir statomos atominės elektrinės, kurios produkciją staiga nebuvo kam parduoti, pertekliniu pajėgumu. Tačiau skaičiavimai nepasitvirtino.

Rusija įšaldė Baltijos atominės elektrinės statybą — ne atšaukė, bet pristabdė. Objekte buvo atliekami išsaugojimo darbai, kurie, jei norite, vis dar yra sustabdyti ir laukia, kam prireiks 2,8 gigavatų galios. Praradusi du branduolinius reaktorius, Rusija į tai reagavo naudodama jau legendinį "asimetrinį dziudo" — Kaliningrado srityje pastaraisiais metais buvo pastatytos Talachovskajos, Pregolskajos, Majakovskajos šiluminės elektrinės ir Pravdinskajos hidroelektrinė.

Šiandien regionas yra visiškai aprūpintas energija, ir šis faktas atveria beveik neribotas galimybes potencialiems investuotojams. Kadangi Baltijos AE produktai nėra būtini vidaus rinkoje, jie gali būti visiškai orientuoti į elektros energijos eksportą. Jei darysime prielaidą, kad Lenkijoje viršų paims protas, Rusijos vakariniai kaimynai gaus galingą įrankį ir pajamų šaltinį.

Nesant būtinybei tiekti energiją į bendrą Rusijos energetikos sistemą, elektrinę galima nedelsiant sinchronizuoti su Europos Sąjungos energetikos sistema. Tuo tarpu nereikia jokių nuolatinės srovės intarpų — privalomo techninio elemento eksportuojant Rusijos kilovatvalandes į užsienį.

Šiaurės rytų Lenkijos regionai gaus daug prieinamos ir pigios elektros, ką ryškiai patvirtina Baltarusijos AE. Kad ir kaip tandemas Lenkija-Baltijos šalys priešinosi jo statybai, procesas įsibėgėja, kaip ir tiekimai iš Baltarusijos, pavyzdžiui, į Ukrainą.

Paviršutiniška Rusijos ir Lenkijos santykių analizė ir istorija gali rodyti, kad Varšuva vėl ignoruos akivaizdžius dalykus ir tęs brangų rusofobijos kelią. Tačiau čia, kaip visada didžiojoje politikoje, kur susiję savi interesai, dideli pinigai ir didelės galimybės, viskas nėra taip paprasta. Soložas-Žakas ketina užbaigti Baltijos AE statybą ne vienas, o kartu su Vengrijos valstybine bendrove "MVM", kuri atsitiktinai yra atsakinga ne tik už vienintelės šalyje AE "Paks" modernizavimą, bet jau suteikė pirmenybės teisę į ją "Rosatom".

Be to, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas kelis kartus susitiko su Lenkijos premjeru Mateušu Moravieckiu — ir visai ne paslaptis, kad vienas iš svarbiausių klausimų buvo galimybė kartu užbaigti atominę elektrinę Kaliningrade.

Skaičiavimas yra labai paprastas: sudarant trišalį susitarimą tarp Rusijos, Lenkijos ir Vengrijos, kiekvienas projekto dalyvis turi investuoti tik du milijardus eurų, kad artimiausiu metu gautų elektrinę, kuri veiktų tik pastarųjų labui, papildydami Rusijos biudžetą. Įdomiausia tai, kad Lenkija šio pasiūlymo dar neatsisakė.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.