Lietuva prašo Europos pinigų hibridiniam karui su Minsku

Po daugelio dienų klyksmo ir skambučių iš Lietuvos sostinės, prašant pažaboti "Baltarusijos diktatorių, keršijantį respublikai", Briuselis nusprendė įsiklausyti į jaunesnįjį partnerį ir pareiškė, kad jie kartu išspręs neteisėto sienų kirtimo tarp dviejų šalių problemą

Lietuvos prezidentas dėl nelegalių imigrantų antplūdžio paprašė Europos Vadovų Tarybos vadovo pagalbos. Rugpjūčio antroje pusėje 27 valstybių vidaus reikalų ministrai surengs telekonferenciją šiuo klausimu, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.

Sunku pasakyti, ar jos metu bus paskelbta apie galimybę įvesti naujas, dar "geresnes" sankcijas Baltarusijai, bet pati situacija, kai Lietuva gauna politinę ir materialinę paramą ten, kur Italija, Graikija ir Ispanija lieka vienas prieš vieną, yra beprecedentė.

Problemų kyla visą laiką, kai Europa susiduria su nekontroliuojamu nelegalių migrantų antplūdžiu. Tačiau kai antplūdis paliečia Viduržemio jūros šalis, tai, kaip sakoma, yra visiškai kas kita. Vilniaus šauksmai Europos Komisijai pasirodė esą daug garsesni nei Romos ir Atėnų maldavimai, nuolankūs prašymai Briuselio pagalbos, bent jau stiprinant jūrų sienų kontrolę, nes Lietuvai, skirtingai nei pietinėms Europos Sąjungos narėms, pasisekė su geografija.

Siena su Rusija yra šiek tiek ilgesnė nei 260 kilometrų, siena su Baltarusija — beveik 700 kilometrų, todėl yra vietos idėjinei fantazijai atsiskleisti.

Visus tris dešimtmečius po nepriklausomybės atgavimo Lietuva ir savo užsienio, ir vidaus politiką kuria siekdama įveikti "grėsmę iš Rytų", vadindama save demokratijos ir laisvės šaukliu. Šis titulas jai tapo leidimu tiek ES, tiek NATO: tiek Europos Sąjunga, tiek Šiaurės Atlanto aljansas leidosi įtikinami, kad nuožmi (ir daugeliu atžvilgių nuoširdi) antirusiška pozicija ant kelio nesivolioja ir todėl turi būti paskatinta.

Ir finansiškai (neatšaukiamos subsidijos iš Briuselio sudaro ne mažiau kaip tris procentus Lietuvos BVP), ir NATO poligonų kūrimu (sprendimas statyti didžiausią Europoje, esantį Lietuvos teritorijoje, buvo priimtas ne taip seniai, žemė jau paskirta, bendras plotas viršys 50 tūkstančių hektarų).

Taigi Vilnius, apsirūpinęs tokiais galingais ir, svarbiausia, nenutrūkstamais pinigų srautais artimiausiais metais į savo ekonomikos plėtrą gali tiesiog nekreipti dėmesio.

Kam plėtoti infrastruktūrą, kurti darbo vietas, galvoti apie eksporto diversifikavimą, jei ateis turtingi dėdės ir viską padarys patys? Siekdama įveikti vien pandemijos padarinius, ES ketina Lietuvai skirti 14,5 mlrd. eurų kaip negrąžinamas subsidijas. Santykiniu požiūriu — vienam gyventojui — ši suma yra daug kartų didesnė, nei, pavyzdžiui, Vokietija ir Prancūzija gaus iš Briuselio. Tačiau net ir to nepakako. Dabar Vilnius vėl gieda seną dainelę — šį kartą ES narei, NATO narei, tikram "Baltijos tigrui" grasina Minskas, kuris, kaip šaukia aukščiausi Lietuvos valstybės veikėjai, "sukėlė hibridinį karą".

Remiantis oficialiais Lietuvos vyriausybės duomenimis, nelegalūs keli tūkstančiai migrantų kirto sieną.

Šiuos nelegalius imigrantus, pagal tą pačią oficialią poziciją, praktiškai privertė kirsti sienas asmeniškai Lukašenka, "keršydamas Lietuvai už jos poziciją, susijusią su ribojančiomis sektorinėmis priemonėmis", kurios, prisimename, be kita ko, buvo įvestos, Vilniaus iniciatyva.

Baltarusijoje nuo liepos 1 dienos 73 valstybių piliečiams galioja bevizis režimas. Minskas priėmė šį sprendimą, kad padėtų su vakcinacija šalims, kurios turi problemų tiek dėl prevencinių priemonių nuo koronaviruso logistikos, tiek dėl vietinių skiepijimo kampanijų organizavimo.

Tai apėmė ne tik kaimynines valstybes, tokias kaip Ukraina, bet ir tą patį Iraką.

Pavasarį Rusija su Baltarusija pasidalijo "Sputnik V" gamybos technologija, respublikos įmonės dabar pagamina mažiausiai pusę milijono dozių per mėnesį, ir, patenkinęs savo poreikius medicinoje, Minskas pasiūlė naudoti vaistą kitoms valstybėms ir jų piliečiams. Ne nemokamai, bet už gana kuklią kainą. Nors Vakarų farmacijos kompanijos, sužinojusios apie pakartotinių injekcijų poreikį, ketvirtadaliu padidina savo vaistų kainą, Minskas prieštarauja šiai tendencijai ir suteikia neturtingoms šalims galimybę sustabdyti pandemiją.

Esant tokiai situacijai, kai savanaudiški finansiniai interesai lemia ir Vakarų ekonominių bei karinių aljansų strategiją ir taktiką, toks elgesys (žiūrint į ES ir NATO logikos paradigmą) negali likti nenubaustas. Tada atsirado pranešimų apie "krizę su nelegaliais imigrantais pasienyje", kurią vėliau pradėjo lydėti pasakojimai apie "provokacijas prieš Lietuvą", informacija apie vietos gyventojų nepasitenkinimą, pasakojimai apie tai, kaip Baltarusijos pasieniečiai veikia kaip "užtveriamieji būriai, šūviais į orą stumdami migrantus link sienos".

Žiniasklaida rašo tai apie kelis tūkstančius, tai apie kelis šimtus nelegalių migrantų, kuriems pavyko "patekti į ES". Net jei pasitikite šiais duomenimis, galite tik apgailestauti dėl žmonių, atsidūrusių Lietuvoje: kaip prieglobstį, nors ir laikiną, jie pasirinko valstybę, kurios ideologija visose epochose (išskyrus tą, kuri dabar vadinama okupacija) buvo grindžiama gyvulišku nacionalizmu.

Viskas, kas buvo nelietuviška, ir visi nelietuviai buvo arba žeminami, arba sunaikinti. Liūdniausias ir baisiausias pavyzdys — turbūt Didysis Tėvynės karas, kai Lietuvoje žuvo beveik visi žydai — jauni ir pagyvenę (įvairiais skaičiavimais, žuvo nuo 96 iki 98 proc. žydų tautybės gyventojų). Negana to, į Lietuvą buvo siunčiami gyvuliniai vagonai, kuriuose naikinti buvo vežami žydai iš Vakarų Europos.

Taigi žuvo dešimt tūkstančių žydų iš kaimyninės Lenkijos ir apie šeši tūkstančiai žydų iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos.

Tema apie aktyvų lietuvių dalyvavimą holokauste Europoje yra beveik visiškas tabu, nes tie, kurie organizavo žydų naikinimą, ir tie, kurie kovojo prieš "sovietų okupacinį režimą", dažnai buvo tie patys žmonės. Ir jei mes pradėsime apie tai rimtai ir nuoširdžiai diskutuoti, tada tokie skeletai pradės lįsti iš spintų, kad greičiausiai turėsime pamiršti apie neribotas subsidijas iš ES biudžeto ir apie besąlygišką JAV paramą.

Ir jokia rusofobija ir neapykanta Rusijai, kuri yra ugdoma ir primetama, neišgelbės šių europietiškos minties milžinų ir demokratijos lopšio Baltijos šalyse nuo finansinio čiaupo uždarymo.

Briuselis ir Vašingtonas, pradėję regzti pinkles su Lietuva, atsidūrė įdomioje padėtyje, tapdami turtingais ponais ir isterikės išlaikomos moters, kažkada jaunos ir šviežios, bet dabar "padėvėtos" ir gyvenančios tik iš lėšų, kurios jai skiriamos dėl praeities jausmų prisiminimo, šantažo objektais.

Visi puikiai žino ir supranta viską — nuo tikrosios situacijos Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje iki tikrojo kirtusiųjų sieną skaičiaus. Taip pat žinomas šių linijų (esančių 15 kilometrų nuo NATO poligonų Pabradėje) apsaugos lygis. Ir net jei hipotetiškai kiltų net menkiausia grėsmė, tada sienos būtų užrakintos didžiule spyna.

Tačiau per tris dešimtmečius, kai egzistavo nepriklausoma Lietuva, ir per beveik du dešimtmečius, kai Lietuva yra Šiaurės Atlanto aljanso narė, to nebuvo padaryta. Vadinasi, iš Baltarusijos Lietuvai jokio pavojaus nėra.

Bet tai smulkios detalės, įdomios tik specialistams. O Lietuvos gyventojams, labai nepatenkintiems "nelegalių migrantų invazija", valdžia paruošė saldainį, sakydama, kad pasienyje pastatys sieną.

Keturių metrų aukščio ir iš spygliuotos vielos. Lietuvos vyriausybė jau padarė sąmatą. "Laisvės ir demokratijos" apsauga kainuos, preliminariais skaičiavimais, 150 milijonų eurų. Tačiau sumokėti turės ES: premjerė Šimonytė pareiškė, kad šalis neturi savo lėšų, jog įgyvendintų tokį projektą.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.