Talibanas* įsikišo į rinkimus Prancūzijoje ir Vokietijoje

Šiandien ES šalių vidaus reikalų ministrai turėtų aptarti, ką daryti su artėjančiu nauju nelegalių imigrantų srautu (šį kartą iš Afganistano), kuris turėtų pasiekti bendrijos ribas per maždaug 8–12 savaičių

Ne mažiau kaip du, bet ne daugiau kaip trys mėnesiai, norint nueiti kelis tūkstančiai kilometrų, ieškant geresnio gyvenimo ir prieglobsčio, atsigręžus į "Europos rojaus" sienas. Tačiau sienos bus uždarytos.

Ir neturėtų būti iliuzijų: tiek Vokietija, kur iki rinkimų liko kelios savaitės, tiek Prancūzija, kur pirmasis balsavimo turas numatytas kitų metų balandžio viduryje, labiausiai bijo pakartoti prieš šešerius metus įvykusį scenarijų, kai kanclerė Merkel atvėrė ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos Sąjungos vartus, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.

Tuomet valdantieji Paryžiuje, Berlyne ir, svarbiausia, Briuselyje turėjo iliuzijų apie europietiškas milijonų nelegalių imigrantų integracijos galimybes, o šūkiai (ir žiniasklaidos skatinimas) tuo metu padėjo sujaukti Europos gyventojų galvas.

Šiandien Europos elitas neturi nei pirmojo, nei antrojo, tačiau jie girdi aiškiai pastebimą nepatenkintos visuomenės, manančios, kad iš jos atimti namai, bruzdėjimą. Skaičiai, kuriuos prieš metus savo apklausose nurodė įtakingas prancūzų IPSOS, nekelia jokių abejonių: daugiau nei du trečdaliai Prancūzijos gyventojų dėl nelegalių imigrantų antplūdžio nustojo jaustis savo šalyje "kaip namie".

Vakar, likus kelioms valandoms iki gėdingo JAV, baigusių savo 20 metų buvimą Afganistane, išėjimo, Prancūzija kartu su Didžiąja Britanija, paskutinį kartą bandydamos išlaikyti bent jau "evakuacijos planą", inicijavo rezoliucijos projekto pristatymo svarstymą Tarybos JT Saugumo Taryboje.

Tai susiję su "buferinės zonos" sukūrimu, kuris, anot Paryžiaus ir Londono diplomatų, jau patyrusių nesėkmę visame, kas gali nepavykti, turėtų leisti tęsti "pastangas evakuoti afganus".

Makronas neturėjo laiko iš tikrųjų suformuluoti šio pasiūlymo, nes sekė Talibano* atstovo atsakymas, kad tie, kurie dabar kontroliuoja padėtį Afganistane, neleis niekam to daryti, nes, kaip buvo pabrėžta, "panaši situacija Prancūzijoje, Paryžius nepritarė užsienio kišimuisi į jo vidaus reikalus".

Sekmadienio vakarą Prancūzijos prezidentas, duodamas dar vieną interviu, jau TF1 (iš žanro abiem atvejais – tik pavadinimas, žurnalistai užduoda klausimus, kurie jiems buvo padiktuoti Eliziejaus rūmuose), atrodė, prarado spindesį ir eleganciją. Situaciją, kurioje jis atsidūrė, apibūdina gerai žinoma išraiška apie norą išsaugoti nekaltumą ("žmogaus teisių" vertybes) ir įgyti kapitalo (laimėti artėjančius rinkimus).

Tačiau net ir esant tokiai situacijai, kai kiekvienas kitas žingsnis "didžiojoje šachmatų lentoje" dar labiau pablogina padėtį, Makronas nebūtų buvęs šiandieninės Europos valdžios atstovas, jei nebūtų leidęs sau išpuolio, nors ir šiek tiek užmaskuoto, Rusijos (o kartu ir Kinijos) atžvilgiu.

Prancūzijos lyderis sakė taip: "Esant dabartinei situacijai, kiekvienas turėtų prisiimti atsakomybę, nustatytą šiuo metu", ragindamas (ar grasindamas?) Maskvą ir Pekiną koordinuoti (beje, su kuo?) veiksmus.

Merkel, kuri, likus 26 dienoms iki jos asmeninio "demobilizavimo", žinoma, svajoja, kad jos partija rinkimuose į Bundestagą finišo linijoje atsidurtų pirma, užėmė daug atsargesnę poziciją. Ji stengėsi išvengti garsių pareiškimų, kurie šiandien Europoje dažniausiai būna prieš dar didesnes nesėkmes. Situacija su pusantro milijono sirų asimiliacija neatrodo nuostabiai, kad ir ką apie tai rašytų daugybės "vokiečių bangų" autoriai, ir net iš pažiūros išnaikinta ksenofobija, pasireiškianti tai vienur, tai kitur, nuolat primena apie save.

Politika, kaip tikėjo kitas vokiečių kancleris Otas Bismarkas, yra pasirinkimo menas. Sprendžiant iš to, ką šiandien sako ir daro tie, kurie ES sprendžia šimtų milijonų rinkėjų likimą, tai politika, paremta pasirinkimo menu, kompromisų ieškojimu, virto stoties sukčių, kurie užsimanė apgauti aplinkinius, kai nusprendė atlikti šiek tiek "pilietinės pareigos", žaidimu.

Melas – vien todėl, kad visiškai neįmanoma pasakyti tiesos, žaidžiant kartu su norinčiais, pasukant į kairę, į dešinę, nesant jokių principų, taip pat – ieškant atsakingų už savo rankomis sukurtas problemas – tai būsimoji kandidato į prezidentus Emanuelio Makrono programa, jei išvalysime tai, kas buvo pasakyta, nuo demagogijos ir pamatysime esmę.

Tuo tarpu Marine Le Pen (ji šiandien apie tai kalba ne tik atvirai, bet net drąsiai) didina savo pranašumą galimų pirmojo turo rezultatų atžvilgiu. Nacionalinės asociacijos, iš kurios Makronas bando pavogti darbotvarkę dėl nelegalios migracijos apribojimo, lyderis yra pirmasis. 26 procentai prieš 24, kuriuos gauna dabartinis Eliziejaus rūmų šeimininkas. Kai reikia atgauti namo savininko (ar šeimininko) jausmą, tada sveikas protas, tie, kurie ne sukčiauja su valdžia, bet galvoja apie savo šalies ateitį, balsuodami taip, kaip jiems atrodo geriausia, visada nori tikro paveikslo, o ne apgailėtinos kopijos.

* Rusijoje uždrausta teroristinė organizacija.