Naujosios "instaliacijos" ant Žaliojo tilto: meninė kūryba ar eilinis pasityčiojimas?

Nauja savaitė Vilniuje prasidėjo savotiškai: į darbus skubančius miesto gyventojus ryte pasitiko ant Žaliojo tilto pasirodžiusios kvadratinės surūdijusių metalo strypų konstrukcijos

Anot miesto savivaldybės, tai — ne statybos darbai, o nauja "meninė instaliacija", kainavusi miestui net 18 tūkst. eurų sumą!

Jos autorius, architektas Audrius Ambrasas, ant tilto pastatytuosius strypus įvardija kaip meno kūrinį, pavadinimu "Žaliojo tilto ženklai". Tokia pati konstrukcija, pasirodo, buvo ten pat pastatyta dar 2014 metais — dar iki žymiųjų skulptūrų ("Mokslo jaunimas", "Pramonė ir statyba", "Žemės ūkis" ir "Taikos sargyboje") pašalinimo. Ir vadinosi "Skulptūrų redukcija" — anot Ambraso, tokiu būdu, tiltas būtų galėjęs likti toks, koks buvo, bet nepageidaujama skulptūrų "ideologinė žinia" būtų buvusi "nukenksminta".

Bet skulptūros buvo tiesiog nukeltos, tuo būdu, Ambraso pripažinimu, sudarkant paties tilto estetiką. Na, o dabar — nuo jų pašalinimo praėjus šešiems metams, šios vadinamosios "kompozicijos" grįžimas, jos autoriaus manymu, "atstato" tilto "savigarbą". Tuo tarpu 18 tūkst. eurų, valdžios teigimu, kainavusios statybinės medžiagos bei pasamdytų darbininkų darbas.

Štai toks, trumpai-drūtai, yra oficialusis paaiškinimas, kas ir kodėl dabar "puošia" Žaliąjį tiltą. Žinoma tiek "meniškumo", tiek viso šio projekto kainos požiūriu — ne itin įtikinamas.

Griovimo "kultūra"

Visų pirma, turime komercinę ar, gal tiksliau — korupcinę — reikalo pusę. Merui Remigijui Šimašiui būdinga "kurti" tuščias vietas: štai, pavyzdžiui, jo vadovavimo laikotarpiu sugriautas ir Lazdynų baseinas, ir Žalgirio stadionas, ir Profsąjungų rūmai. Kiekvienu atveju prarasta po unikalų (bei reikšmingą) statinį, kurį be problemų būtų buvę galima renovuoti. Betgi nugriauti ir pradėti naują projektą — jei žvelgsime iš "konkursus" laiminčios įmonės pozicijų — žymiai pelningiau.

Šiuo požiūriu akivaizdu, kad Vilniuje klestinti griovimo "kultūra" (pradedant minėtais pastatais, baigiant nors Cvirkos paminklu...) — tai viena iš tų korupcinių schemų, kuriomis operuoja mūsų, lietuviškojo, kriminalinio kapitalizmo valdantieji sluoksniai. Ir kad Žaliasis tiltas — visiškai eilinis, nors, tiesa, palyginti kuklus, šios "kultūros" pavyzdys — dalykas akivaizdus.

Tik pagalvokime: naujoji "meninė instaliacija" — tai keturios surūdijusių strypų konstrukcijos ant keturių Žaliojo tilto kampų. Viskas urmu kaštavo 18 tūkst. eurų. Paskaičiavę gausime, kad vienas toksai statinys atsiėjo 4,5 tūkst. eurų. Kaip dalis viso miesto biudžeto — tokia suma neypatinga. Bet žvelgiant į konkretų atvejį, į šias, atseit, "medžiagas" ir joms "instaliuoti" reikalingą darbą — reikalas tiesiog dvelkia absurdu... Korupciniu absurdu! Nes aptariamieji 18 tūkst. eurų, šiaip ar taip, nugulė kažkieno kišenėse.

Postmodernizmo grimasos

Bet eikime toliau.

"Meninė" Ambraso kūrinio vertė, aišku — itin abejotina. Švelniai tariant. Ir tai supranta kone kiekvienas pro šalį praeinantis vilnietis. Prieš akis — dar viena Neries kranto "vamzdį" primenanti tragikomedija. Ir nors estetiškumu ar, apskritai, meniškumu, šisai "šedevras" nepasižymi — tam tikrą, alegorinę prasmę jis turi.

Kadaise ten stovėjo skulptūros, socialistinio realizmo stiliumi reiškusios tuometės, Tarybų Lietuvos, visuomeninio gyvenimo turinį. Jo kūrimą, jo idealus. Ir, kaip žinia — visa dabartinė (nuo TSRS ir Rusijos) nepriklausoma Lietuva šio turinio atsisako. Dar daugiau: visą savo tapatumą, visą savo egzistavimą ji grindžia šiuo, urviniu antikomunizmu besireiškiančiu, atsisakymu. Ir kas gi, po tokio atsisakymo, belieka? Tuštuma!

Taigi, tuštuma, vakuumas — idėjinis, prasminis, egzistencinis. Štai ką itin neskoningoje formoje "talpina" šios vadinamosios "instaliacijos". Ir tai — ne atsitiktinumas.

Atsiminkime, pavyzdžiui, kaip prieš du metus, 2019-ųjų rugsėjį, ten pat buvo "instaliuota" kita, ne mažiau skandalinga "instaliacija", kurioje, po pavadinimu "Šeima", buvo demonstruojami dvejų nesuprantamos lyties bei orientacijos asmenų atvaizdai. Arba visai netoliese, jau keliolika metų stovintį "vamzdį" — ir vienas, ir kitas pavyzdys iš esmės rodo vieną ir tą patį.

O būtent: jie visi — postmodernizmo grimasos. Postmodernizmo — visų klasikinių savo vertybių, principų ir nuostatų (tiek dorovinių, tiek, pagaliau, ir estetinių) atsisakiusios Vakarų civilizacijos apraiškos. Paprasčiau šnekant — visiško jos supuvimo apraiškos. Nei daugiau, nei mažiau. Ir čia, Lietuvoje, tai atidirbama pagal "geriausius" XXI amžiaus "Geiropos" receptus.

Politinės tikrovės atspindys

Iš tiesų, tiek ši, naujoji, "instaliacija", tiek jos pirmtakės tėra mūsų šalies socialinės, politinės tikrovės ir, pagaliau, valdančiosios klasės (ir jos aptarnaujančiojo personalo) požiūrio į Lietuvą, į lietuvių tautą — tad atitinkamai ir jos nacionalinės sąmonės, jos nešamos nacionalinės "idėjos" (t. y., idėjinio, prasminio vakuumo) atspindys.

Atspindys tikrovės, kur šnekamiesiems sluoksniams liaudis tėra tik tam tikras "žmogiškasis išteklius", iš kurio vienaip ar kitaip parazituojama. Kur jokios tikros dvasinės kultūros nėra ir būti negali, kadangi nėra jokio konstruktyvaus turinio. Yra tik tuštuma. Ir parazitizmas. Štai visa čia pasireiškianti "kultūra", štai visa čia demonstruojama "kūryba".

O ar tokios jai reikia, ar tokios ji verta — tesprendžia ir, pagaliau, teparodo pati Lietuva.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.