Pakistano srautas: Rusija eina į pietus ir tai tik pradžia

Užsienio spauda praneša, kad Rusija ir toliau stengiasi stiprinti savo strateginį dalyvavimą svarbiausiuose pasaulio žemėlapio taškuose

Šiuo atveju kalbame ne apie kariuomenę ir karinį jūrų laivyną, o apie energetikos sektorių ir konkrečiai apie "Pakistano srautą", rašo RIA Novosti autorius Sergejus Savčiukas.

Šiomis dienomis Islamabade baigėsi dvišalis susitikimas, kuriame abiejų šalių technikos specialistų grupės patvirtino savo pasirengimą įgyvendinti projektą, kuriam toliau bus rengiami ir derinami techniniai klausimai ir dokumentacija. Pagrindinis skirtumas nuo ankstesnių susitikimų memorandumų yra tas, kad geologiniai tyrinėjimai prasidės galimo dujotiekio trasa, tai yra, būsimas vamzdynas žengia pirmąjį žingsnį nuo popieriaus ant žemės.

Iš pradžių projekto idėja kilo sunkiu metu. 2015 metais buvo pasirašytas tarpvyriausybinis susitarimas dėl beveik 1 100 kilometrų ilgio ir apie 2 mlrd. JAV dolerių vertės dujotiekio Šiaurės – Pietų plėtros ir statybos. Tai reiškia, kad Rusijos rangovai nuties tranzitinę liniją iš Karačio uosto į Lahoro miestą. Techninės idėjos ypatumas buvo tas, kad uoste reikėjo papildomai pastatyti pakartotinio dujinimo terminalą, kuriame SGD būtų pristatytas naudojant jūrinius SGD dujovežius, o po to, kai jos buvo grąžintos į dujinę būseną, būtų nukreiptos griežtai į šiaurę iki Pandžabo provincijos.

Per ateinančius dvejus metus projektas beveik nepajudėjo iš vietos. Šalys negalėjo susitarti dėl dujų siurbimo tarifų dydžio, pažymėtina, kad Rusija reikalavo padidinti išlaidas, kitaip, anot Maskvos, projektas buvo ekonomiškai nepelningas. Vėliau JAV sankcijos buvo įvestos korporacijai "Rostec", pagrindinei Rusijos vykdytojai, o tai dar labiau trukdė įgyvendinti.

Praėjusį rudenį šalys dar kartą peržiūrėjo susitarimo sąlygas, bet tik Islamabado prašymu. Pakistano dalyvavimo projekte dalis išaugo nuo 51 iki 74 proc., o sąlyga pritraukti ir naudoti tik rusiškas medžiagas, komponentus ir įrangą yra griežtai nustatyta. Buvo nuspręsta, kad Rusijos investicijos neviršys 25 procentų, o visas kitas išlaidas padengs Pakistanas. Šių metų pavasarį projektas buvo pervadintas į "Pakistano srautą", o abiejų šalių energetikos ministrai paskelbė apie pasirengimą pradėti statybas artimiausiu metu.

Norint suprasti bet kokio tokio projekto idėją ir tikslą, nereikia klausytis politikų ir visų rūšių ekspertų pasisakymų, bet apsiginkluoti žemėlapiu. Ekonominė geografija yra puikus dalykas, suteikiantis atsakymą net į tuos klausimus, kurių uoliai vengiama oficialiose spaudos konferencijose.

Pakistanas yra šalis, kurioje gyvena daugiau nei 220 mln. gyventojų. Atrodo, kad tai nelabai daug šalia kaimyninės Indijos ir Kinijos, tačiau vis dėlto šiuos daugiau nei du šimtus milijonų XXI amžiuje reikia ne tik pamaitinti, bet ir aprūpinti elektra bei kitais civilizacijos privalumais. Jei ant kopijavimo popieriaus pažymėsite visų Pakistano jėgainių vietą ir uždėsite šį popierių ant fizinio šalies žemėlapio, kritinis disbalansas bus matomas plika akimi.

Gamybos įrenginiai, kuriuos sudaro 20 naftos produktus naudojančių stočių, 22 šiluminės jėgainės, veikiančios gamtinėmis dujomis, devynios anglies ir trys atominės elektrinės, yra įrengtos įprastu lanku, einančiu iš pietų į rytus ir toliau į šiaurę, ir staiga nutrūksta sostinės rajone.

Labiausiai aprūpinti elektra yra pietinė Baluchistano dalis Karačio regione ir centrinė jos dalis palei Kveta-Loralaj-Multan liniją, o liūto dalis jėgainių yra sutelkta Pandžabo provincijoje, netoli jau minėto Lahoro. Kiek toliau į šiaurę, netoli Islamabado, yra trys anglimi kūrenamos elektrinės, tačiau vienintelė jų užduotis — patenkinti sostinės ir aplinkinių rajonų poreikius.

Tas pats žemėlapis rodo, kad visa pietvakarinė šalies dalis, esanti pasienyje su Iranu ir Afganistanu, praktiškai neturi savo generacjos, o regione į šiaurę nuo Islamabado, apsupto Kašmyro ir Kinijos, kelios mažos hidroelektrinės yra vienintelis energijos šaltinis.

Natūralu, kad Pakistanui reikia šviesos savo piliečių namuose ir patikimų energijos šaltinių, galinčių ne tik patenkinti savo poreikius, bet ir užtikrinti pelningą prekybą su didelėmis kaimynėmis.

Įgyvendinamas Pakistano srautas, kurio pajėgumas yra 12,4 milijardo kubinių metrų dujų per metus, aprūpins kuru naujas jėgaines, o šios, savo ruožtu, maitins pramonės įmones, susitelkusias Pandžabe, pasienyje su Indija. Jei projektas bus sėkmingas, niekas nesutrukdys nutiesti dujotiekį iki sostinės, nuo Multano iki Islamabado yra kiek daugiau nei keturi šimtai kilometrų.

Norint suprasti, kur čia yra Rusijos interesas, būtina paminėti keletą punktų. Verta pradėti nuo dujotiekio TAPI (Turkmėnistanas - Afganistanas - Pakistanas - Indija), kuriame Rusija veikė kaip techninis garantas, taip pat įrangos ir vamzdžių tiekėja. Galutinė dujų gavėja yra Indija, tačiau visos tranzito šalys patiria didžiulį "mėlynojo kuro" poreikį ir todėl aiškiai pretenduos į savo angliavandenilių dalį. Kalbant apie Pakistaną, tai liudija faktas, kad pagal "srauto" užduotis šis dujotiekis Multano miesto rajone turėtų būti įtrauktas į TAPI dujotiekį.

Bendras dviejų dujotiekių pajėgumas šiuo metu bus 55 milijardai kubinių metrų, o tai absoliučiai tiksliai atitinka bet kurį "Nord Stream". Turėdamas tokius išteklius, Pakistanas galės pradėti didžiulį vidinį dujofikavimą ir gaus svarbų kozirį politinei akistatai su Indija, kuri Kašmyrą laiko ginčijama teritorija.

Be to, dujų rinkos formavimasis tokioje šalyje kaip Pakistanas, kur gyvena beveik tris kartus daugiau žmonių nei, tarkim, Vokietijoje ar Turkijoje, garantuoja, kad pakeis pasaulinę angliavandenilių rinką. Pirmiausia, žinoma, tai nepaprastai aktualu Katarui, kuris galės tiekti savo suskystintas dujas trumpiausiu maršrutu nuo Persijos įlankos iki Omano įlankos ir toliau iki Karačio.

Tuo tarpu Kataras negali žymiai padidinti SGD gavybos, o tai reiškia, kad ateityje Kataro dujų tiekimas Europai sumažės, o tai dar labiau padidins Rusijos dujotiekių ir tiekimo per juos svarbą. Be to, Rusija, tiekianti vamzdžius ir kitą įrangą, parduoda ne vietines žaliavas, o galutinius produktus, turinčius didžiausią pridėtinę vertę, pakraunančius ilgą bendradarbiavimo grandinę su darbu — nuo geofizikų iki plieno gamintojų ar vamzdžių valcavimo.

Nėra nė menkiausios abejonės, kad regiono atgaivinimas susijęs tiek su politiniais pokyčiais Afganistane, tiek su "Nord Stream-2" statybos užbaigimu. Rusija aiškiai parodė, kad gali užbaigti bet kokius projektus, net ir spaudžiant nuolatinėms sankcijoms. Indija siekia tapti pagrindine metalurgijos galia pasaulyje, jai kartu reikia Afganistano geležies rūdos, koksuojančios anglies ir "mėlynojo kuro" iš Rusijos.

Pakistanas nori pasiekti naują pramonės išsivystymo lygį, tačiau tam vėlgi reikia gamtinių dujų, o visos kaimyninės šalys patiria jo deficitą ir aiškiai neketina tuo dalintis su Islamabadu. Afganistanas iš esmės yra pasirengęs įsisavinti bet kokį išteklių kiekį, nes šalies elektrifikacija dėl nenutrūkstamo karo yra viduramžių lygio.

Amerikiečių pasitraukimas iš Afganistano buvo akmuo, sukėlęs pasaulinės transformacijos laviną. Jei Talibanas sugebės apsaugoti šalį nuo kito visapusiško karo prieš visus, tai artimiausiu metu mes matysime kovą už naujas energijos, prekybos ir pramonės rinkas. Džiaugiuosi, kad Rusija jau išskyrė vieną pagrindinių ir perspektyviausių vystymosi sričių.