"Įvyks epochos pokyčiai": kas laukia Europos praradus šeimininką

Žodžiai "pralaimėjimas", "žlugimas", "nusiaubimas", "katastrofa", "fiasko" — tai dažniausiai pasitaikantys apibrėžimai, kurie dabar aptinkami Vakarų laikraščių antraštėse, aprašant įvykius Afganistane

Be to, dažnai galite juos rasti skirtinguose deriniuose. Pavyzdžiui: "Nusiaubimas Afganistane tampa katastrofa" arba "JAV lyderystės žlugimas privedė prie nusiaubimo Afganistane". Net ištikimiausios Džo Baidenui žiniasklaidos Amerikoje, šiek tiek retušuojantys neigiamą foną, dažniausiai negali išvengti aršios kritikos JAV prezidentui. Geriausiu Baidenui atveju stengiamasi atsakomybę priskirti visiems prezidentams, dalyvaujantiems Afganistano avantiūroje — nuo Bušo jaunesniojo iki dabartinio.

Europos žiniasklaida ir politikai taip pat kaltina Ameriką. Štai su kolektyvine atsakomybe pas juos sunkiau. Dauguma analitikų iš Senojo pasaulio, aptardami nusiaubimo priežastis ir galimas pasekmes, daugiausia dėmesio skiria Europos ir Amerikos santykių krizei. Ir tik nedaugelis pripažįsta, kad tai yra Vakarų pralaimėjimas.

Kažkaip daugelis jau pamiršo, kad įsiveržimas į Afganistaną buvo kolektyvinė NATO operacija. Todėl daugelio tai primenančių Vakarų politikų balsai susiduria su tam tikru euroatlantininkų nepasitenkinimu ir net prieštaravimais. Garsiausia Šiaurės Atlanto aljanso kritika kilo iš Čekijos prezidento Milošo Zemano lūpų. Interviu internetiniam laikraščiui "Parlamentni Listy", nesirinkdamas diplomatinių išraiškų, jis tiesiai šviesiai sakė: "Palikę Afganistaną amerikiečiai prarado pasaulio lyderio prestižą, o paties NATO egzistavimo pateisinimas dabar kelia abejonių". "NATO dramatiškai pralaimėjo", — kelis kartus pabrėžė Zemanas ir pridūrė, kad aljanso išlaikymo išlaidos — "pinigų švaistymas".

Daugybė amerikiečių faktų tikrintojų, kurie gavo Pulicerio premiją už tai, kad kritikavo respublikonus ir Trampą asmeniškai, iš karto puolė neigti Čekijos prezidento žodžius, paaiškindami juos paprasčiausiai: "Zemanas, kuris yra valstybės, bet ne vyriausybės vadovas, pagarsėjęs savo draugišku požiūriu į Rusiją". Amerikos ekspertų požiūriu nieko daugiau aiškinti nereikia.

Tiesa, juos nuvylė dar vienas Europos politikas, kuris dar nėra priskirtas prie "Putino draugų" — Vokietijos Krikščionių demokratų sąjungos lyderis ir potencialus kancleris Arminas Lašetas pareiškė: "Tai didžiausias NATO pralaimėjimas nuo pat jo įkūrimo. Mūsų laukia epochos pokyčiai".

Atlantistai (tiek amerikiečiai, tiek europiečiai) šias pastabas sutiko priešiškai. Liūdnai pagarsėjusios Atlantic Council* centro ekspertai sureagavo ypač ciniškai. Pavyzdžiui, prancūzų diplomatas Gerardas Araudas, buvęs Prancūzijos ambasadorius JAV ir JT, sakė: "Europiečiai verkšlena dėl to, kad Vašingtonas su jais nesikonsultavo, tačiau iš tikrųjų JAV niekada nesikonsultavo su savo sąjungininkais priimant svarbius sprendimus. Aljanse buvo nelygi partnerystė. Dauguma Europos šalių tai vertina kaip saugumo draudimo premija, prie kurios jos yra labai prisirišusios... JAV įvykdys savo įsipareigojimus pagal NATO sutartį, tačiau nieko daugiau nedarys".

Čia prancūzų diplomatui, kaip ir daugumai atkaklių euroatlantizmo šalininkų, aiškiai pasireiškia amnezija. Priminsime, kad operacija Afganistane yra vienintelis atvejis, kai taikomas tas pats penktasis NATO chartijos straipsnis, kurio JAV sąjungininkai taip vylėsi. Vienintelį kartą per visą 70 metų organizacijos istoriją! Be to, ginti sąjungininkus atėjo ne Amerika, o priešingai — jie įvykdė savo įsipareigojimus ginti JAV po 2001 metų rugsėjo 11 dienos užpuolimo. Štai šio fakto kažkodėl nemėgsta prisiminti NATO narės. Iš tiesų, tada išeina, kad ne Amerika yra savo vasalų "saugumo skėtis". Priešingai, tai jie privalo ginti suvereną, ištikimai tarnauti JAV interesams, siųsdami savo sūnus į mirtį, tačiau į jų nuomonę ir interesus nereikia atsižvelgti.

Dar vienas Atlantic Council* ekspertas, amerikiečių ir italų žurnalistas Dave'as Keating'as taip pat atkreipia dėmesį: "Staigus karių išvedimas kelia klausimų dėl Amerikos įsipareigojimo ginti savo sąjungininkus ir ar NATO tikrai yra aljansas, ar tik karinis protektoratas, kuriame Vašingtonas išimtinai duoda nurodymus".

Apskritai verta paminėti, kad istorinius imperijų eros terminus dabar labai dažnai vartoja Vakarų analitikai, bandantys apibūdinti JAV ir jos sąjungininkų santykius. Kai kurie žmonės prisimena garsaus amerikiečių "ateities prognozuotojo", privačios žvalgybos bendrovės "Stratfor" įkūrėjo Džordžo Fridmano knygą "Kitas dešimtmetis". Tai ta pati knyga, kurioje autorius tiesiogiai pasiūlė įtvirtinti JAV imperijos statusą ir skundėsi, kad Amerika nepriima "sėkmingų" imperijų, tokių kaip Romos ar Britanijos, patirties. Ši "pranašystė" dabar vis labiau prisimenama dėl to, kad šie metai yra paskutiniai dešimtmetyje, kuriuos bandė aprašyti Fridmanas. Ir, kaip dabar matome, jam akivaizdžiai nepavyko, bent jau kalbant apie Afganistano krizę.

Į JAV požiūrį į savo sąjungininkes kaip į "beteises provincijas" nurodė ir slovakų analitikas Eduardas Chmelaras, kuris pareiškė: "JAV jau seniai elgiasi kaip imperija. Kaip ir kiekviena imperija, ji turi savo globalius interesus, bet jokios globalios atsakomybės. Be to, JAV turi savo tarnų". Slovakas Amerikos ambasadorių tiesiogiai vadina "imperijos valdytoju" ir sutinka su Čekijos prezidentu Zemanu, kad NATO biudžetas — tai juodoji skylė, į kurią visiškai nenaudingai kišami dideli Europos biudžetai.

Chmelaro vertinimas yra žeminantis NATO: "Afganistano žlugimas yra giliausia Aljanso krizė per visą jo istoriją. Net sovietai išėjo iš šios šalies oriai, iškėlę karo vėliavas, o mes bėgome kaip išsigandę bjaurūs šunys". Šiuo atžvilgiu slovakas siūlo atsisakyti senųjų šaltojo karo laikotarpio požiūrių ir sukurti naują globalinę pasaulio saugumo architektūrą, užbaigiant beprasmiškus "imperijos karus".

Chmelaras neslepia, kad turi omenyje ir Rusijos dalyvavimą šioje naujoje sistemoje — Maskva šią idėją savo laiku siūlė daug kartų. Tačiau, žinoma, šiai idėjai nepritaria liūto dalis Vakarų analitikų, kurie neslepia, kad nebijo tiek džihadizmo ir pasaulinio terorizmo atgimimo, kiek Rusijos ir Kinijos sustiprėjimo Afganistano krizės fone, kuriems, kaip jie sako, nesvarbu, ar Afganistane pažeidžiamos žmogaus teisės, ar ne. Tarsi JAV rūpėjo moterų ar kitų gyventojų grupių lygybė kai palaikė ir ginklavo Afganistano modžahedus tais metais, kai sovietų kariai buvo tame regione.

Kad ir kaip Europos žiniasklaida asmeniškai kritikavo Ameriką ir Baideną, jie vis tiek dejuoja: "Mums reikia pasaulinio žandaro" JAV asmenyje. "Priešingu atveju prasidės chaosas", — savo publiką gąsdina "The Times" apžvalgininkas Danielis Finkelšteinas. Jis aiškiai bijo, kad jei Europa paskambins 999 (Didžiosios Britanijos pagalbos telefono numeris), Amerika nekels ragelio.

Tuo pačiu europiečius gąsdina dar vienas pranašautojas — Bradas Stevensas, kuris daugelį metų ragino Ameriką bombarduoti viską ir visus (nors ir Afganistane, Sirijoje ar Rusijoje), už ką taip pat gavo Pulicerio premiją. Šį kartą jis pareiškė: "Amerikos užsienio politikos kritikai nuolat puolė idėją apie tai, kad JAV turi atlikti pasaulinio policininko vaidmenį. Netrukus jie sužinos, kiek šios išlaidos gali padidėti, jei policininkas išeis iš darbo". Jie sako: drebėkite, vasalai, jei jūsų viršininkas minutėlei pamirš apie jus ir jums kurį laiką nereikės mirti dėl jo interesų.

Pačius amerikiečius ramina: ne viskas taip blogai, dauguma europiečių vis dar palaiko NATO ir Ameriką. Tiesa, sociologinių apklausų, įvykusių gerokai prieš tragiškus įvykius Kabulo oro uoste, rezultatai yra cituojami patvirtinant (Zemanas, anksčiau minėtame interviu perspėjo, kad šie skaičiai artimiausiu metu pasikeis).

Prancūzų diplomatas Aro, apibūdindamas esamą situaciją, taip pat griebiasi imperinės terminologijos: "Imperija pavargo ir legionai grįžta namo". Tai viskas. Jis aiškiai pamiršo, kuo pasibaigė ''pavargusios" imperijos — užtenka prisiminti patirtį tos pačios Romos, kuri tikėjosi savo limitrofų, kurie iš tikrųjų nekentė savo šeimininko, ištikimybės.

Tuo tarpu, anot Aro, "imperijos nuovargis" lemia situaciją, kai "europiečiams, be diplomatinės paramos, nėra ko tikėtis iš JAV Ukrainoje, Sirijoje, Libijoje ir Sahelyje". Prancūzas pripažįsta: "Europa dega, tačiau ugniagesys iš JAV į pagalbą neateis". Taigi tikrai nėra prasmės skambinti 999. Pavargusiai imperijai nerūpi vasalų saugumas.

* Ne pelno organizacija, veikianti kaip užsienio agentas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.