Kodėl sąjunginė valstybė su Baltarusija "stabtelėjo" dvidešimčiai metų

Pagrindinis dokumentas buvo pasirašytas prieš dvidešimt dvejus metus, tačiau mažai pasiekta. Kokius tikslus sau išsikėlė Maskva ir Minskas ir kas nepavyko — RIA Novosti autoriaus Dmitrijaus Romanenkos straipsnyje.

Finišo tiesiojoje

Tikimasi, kad po susitikimo nebus pasirašyti jokie dokumentai. Integracijos programas patvirtina su jomis dirbusios vyriausybės ir jos tvirtinamos Sąjunginės valstybės Aukščiausiosios Valstybės Tarybos posėdyje, kuris gali įvykti rugsėjo–spalio mėn. Derybos tradiciškai vyks už uždarų durų, tačiau abiejų šalių vadovai surengs spaudos konferenciją.

Aukščiausiojo lygio susitikimo perspektyvos buvo kruopščiai įvertintos.

"Tai labai sudėtingas procesas, daugialypis ir darbas intensyvus", — žurnalistams sakė Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.

Kremlius daugiausia dėmesio skyrė dvišaliams santykiams. O Lukašenka, sprendžiant iš jo pareiškimų, ketino aptarti Eurazijos ekonominės sąjungos reikalus ir ypač situaciją su Afganistanu.

Ministro pirmininko pavaduotojas Nikolajus Snopkovas pranešė apie Minsko integracijos detales. Anot jo, buvo pasiektas sutarimas dėl kiekvienos iš 28 profesinių sąjungų programų, įskaitant vieną prieštaringiausiai vertinamų — dujų kainodarą.

"Turime remtis tuo, o ne dirbtiniais bandymais išjudinti aistras dėl neegzistuojančios problemos, kuri tariamai susijusi su suvereniteto praradimu." — sakė Makėjus.

"Tikimės beveik viską įgyvendinti iki 2025 m. Yra keli sudėtingesni elementai [palikti] 2027 m., tačiau jie, tarkime, nekritiniai", — sakė jis.

Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus pabrėžė, kad integracija nėra tai, ko Rusija reikalauja, o "Baltarusija priešinasi". Pasak jo, tai buvo abipusis sprendimas.

Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius realių ar išgalvotų problemų iškilo toli už suvereniteto ribų.

Dideli lūkesčiai

Artimi Rusijos ir Baltarusijos santykiai nekelia nuostabos — bendra istorija, kultūra, mentalitetas ir daugeliu atžvilgių kalba. Todėl 1999 m. gruodžio 8 d. pasirašius Sąjungos sutartį, tai atrodė kaip natūralus fakto konstatavimas. Be to, iš pradžių buvo pasirašyta Draugystės, geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartis, vėliau — dėl Bendrijos sukūrimo, 1997 m. — dėl Sąjungos, 1998 m. — tolesnės vienybės deklaracija.

Naujasis dokumentas įsigaliojo 2000 m., o posovietinės erdvės integracijos šalininkai jį įvertino kaip didelę sėkmę. Buvo išsaugotas suverenitetas, nepriklausomybė, teritorinis vientisumas, valstybės struktūra. Jie sujungė užsienio politiką, gynybą ir saugumą, biudžetą, pinigų ir mokesčių sistemas, energetiką, transportą, ryšius. Tačiau kol kas daug kas išlieka tik gerais norais.

"Susitarime iš esmės buvo numatyta sukurti konfederaciją su vieningomis viršnacionalinėmis institucijomis. Tačiau destruktyvūs momentai atsirado jau 2000-2001 m. ir toliau", — prisimena politologas Aleksandras Nosovičius, kuris specializuojasi Baltarusijos ir Baltijos šalių tyrimuose.

Jo nuomone, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje prezidentas Aleksandras Lukašenka parodė pernelyg didelį entuziazmą — tuo metu jam atrodė, kad jis jau "išaugo" Baltarusiją.

"Neabejotinai Aleksandras Grigorjevičius labai norėjo vadovauti Sąjunginei valstybei. Tuo metu jis buvo populiariausias užsienio lyderis Rusijoje", — pažymi Nosovičius.

Išties, "ekonomikos tėvo, kuris užaugino savo šalį", kultas buvo stiprus. Rusai savo neramų gyvenimą lygino su tvarkinga Baltarusija, kur Lukašenka sugebėjo išsaugoti sovietinę pramonę ir išlaikyti priimtiną gyvenimo lygį.

Tačiau 2000-aisiais Rusijoje buvo pradėtos reformos, augo žmonių gerovė — kaip ir Vladimiro Putino populiarumas.

"Sąjunginė valstybė buvo atidėta ilgam laikotarpiui. Prasidėjo laipsniška, bet pastovi degradacija. Viešojoje erdvėje buvo išgirsti kaltinimai — sakoma, Maskva kėsinasi į Baltarusijos suverenitetą, — tęsia RIA Novosti pašnekovas.— Prasidėjo ginčai dėl naftos ir dujų. Tuo tarpu respublika, gavusi Rusijos energijos išteklius lengvatinėmis kainomis, juos perpardavė — jau pasaulinėmis kainomis. Maskvai, žinoma, tai nepatiko".

Kelių vektorių vaisiai

Iš tiesų, 2000-aisiais Maskva vis dažniau atkreipė dėmesį į tai, kad Lukašenka statė pagarsėjusį "Baltarusijos ekonomikos stebuklą" kainų skirtumo tarp perkamo ir perparduoto rusiško kuro sąskaita. Minskas atsakydavo kaltindamas rusus "imperiniais siekiais".

"Integracija numato komandinį žaidimą ir bent dalies įgaliojimų perdavimą viršvalstybiniams organams. Tačiau Lukašenkai absoliuti valdžia Baltarusijoje pasirodė daug svarbesnė už didelį geopolitinį projektą", — apibendrina Nosovičius.

Taip pat bandymas vykdyti kelių vektorių politiką. Minskas labai stengėsi užmegzti ryšius su Europos Sąjunga — nelabai sėkmingai. 2014 metais buvo vilties: "paskutinį Europos diktatorių", kaip Vakarų žiniasklaida vadino Lukašenką, priėmė į "Normandijos ketverto" derybas.

Nusimatė atšilimas. O Maskvos kryptimi — staigus atšalimas.

Minint Sutarties dėl Sąjunginės valstybės 20-metį, buvo pasiūlyta priimti integracijos gilinimo programą. Tačiau Lukašenka tvirtino, kad yra suinteresuotas suartėti su Vakarais, tikėdamasis, kad bus panaikintos sankcijos. Baltarusijos delegacijos keliavo į Europos sostines, kur kalbėjo apie "dialogo plėtojimą". Minskas taip pat sulaukė garbingų svečių iš ES. Šio daugiavektorinio požiūrio rezultatas buvo nuspėjamas: Vakarų bendruomenės palaikomi protestai ir naujai pradėtas sankcijų karas.

Po to ilgai rūdiję integracijos ratai vėl girgždėdami ėmė suktis.

Sąjungos ekonomika

Tačiau negalima sakyti, kad per du dešimtmečius niekas nebuvo padaryta.

"Tai buvo koordinuota socialinė ir ekonominė politika, bendri požiūriai tarptautinėje arenoje ir aukšto gynybinio pajėgumo išlaikymas", — primena politikos mokslų daktarė, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorė Natalija Jeriomina.

Nuomonių nuoseklumas, o ne vienybė. Tačiau pastaruoju metu to troškimas sustiprėjo — ypač atsižvelgiant į ES politiką, nukreiptą prieš Baltarusijos valdžios institucijas. Ekonominis bendradarbiavimas taip pat vystosi tolygiai, nors periodiškai kyla sunkumų prekyboje — tie patys "pieno karai". Dar daug reikia išspręsti transporto, energetikos ir mokesčių srityse.

"Yra skirtumų net techniniuose standartuose, — pabrėžia Jeriomina. — Nors mes susitarėme dėl daugelio prekių, susijusių su muitinės ir tarifų reguliavimu. Branduolinės energijos srityje taip pat nėra blogai — atominės elektrinės statyba Astrave gerokai padidins Baltarusijos ekonomikos energijos vartojimo efektyvumą ".

Dabar, sprendžiant iš aukšto rango Minsko pareigūnų žodžių, dėl gairių buvo susitarta net ir prieštaringiausiai vertinamose srityse. Tai reiškia, kad laukia didžiausias abiejų šalių ekonomikos suartėjimas — įskaitant bendrą naftos ir dujų rinką, mokesčių ir muitų sistemų suvienodinimą. Iki šiol tai buvo problemiškiausi klausimai. Tai reiškia, kad dvidešimties metų integracijos proceso pauzė pagaliau baigsis.