O kainos vis aukštyn

Kol Lietuvos politikai pildo informacinę dienotvarkę žinutėmis apie nelegalius migrantus ir raginimus visuotinai skiepytis, lietuviai atkreipė dėmesį į kainų etiketes parduotuvėse, pirmiausia maisto produktų

O ekonomistai pateikia apmaudžias prognozes — kainos ir toliau augs, o tikroji Lietuvos atlyginimų perkamoji galia kris.

— Milda, grįžtu iš parduotuvės šokiruota. Įpratau su savimi pasiimti 50 eurų, kad keturių asmenų šeimai savaitei nupirkčiau maisto produktų. O dabar man neužtenka šitos sumos.

— Aiste, vasaros pradžioje eidama į parduotuvę pradėjau imti didesnę sumą nei anksčiau. Anksčiau į kainų etiketes nekreipdavau daug dėmesio. Pažvelgdavau į pirmuosius skaičius — eurus, bet kažkaip atidžiai nežiūrėjau į euro centus. O neseniai aš pradėjau žiūrėti į skaitmenis po kablelio. Ir nustebau, kaip jie greitai keičiasi nuo 0 iki 90. Duona, pienas. Dešrelės jau pabrango 15-20 proc. O ekonomistai sako, kad tai ne riba. Energijos nešiklių ir degalų kainų padidėjimas dar nebuvo visiškai įtrauktas į produktų kainas. O prieš naujus metus turėtume tikėtis papildomų 5-10 proc.

— Mane erzina, kad televizijoje ir laikraščiuose beveik nieko apie tai nekalbama. Mūsų politikai yra užsiėmę migrantais ir skiepais, taip pat nuolatinėmis siaubo istorijomis, kad vėl puola rusai. O kaip išgyventi mažas pajamas gaunančioms šeimoms už menką atlyginimą, nutyli.

— Aš pastebėjau, kad neseniai pensininkai vėl patraukė į sodus, kurių anksčiau atsisakė. Kažkas sako, kad jie ta daro, jog išvengtų koronaviruso, kuris klaidžioja po miestus. Bet aš matau, kad pagyvenę žmonės vėl sodina lysves, augina daržoves ir konservuoja jas, kaip sovietiniais laikais. Tai reiškia, kad pensijos nebeužtenka maistui.

— Taip, pensijos neužtenka oriam gyvenimui. Tik buvę deputatai ir pareigūnai Lietuvoje turi deramą pensiją. O didžioji dauguma — nuo 200 iki 400 eurų. Tačiau nepamiršk, kad pensininkai yra sąžiningiausi komunalinių paslaugų mokėtojai. Kartais jie nenusiperka papildomo kepalėlio duonos, bet neleidžia sau likti skolingi "už butą".

— Taip, tu palietei skaudžią temą. Gerai, jei vaikai padeda pensininkams, bet galiu įsivaizduoti, kaip gyvena vieniši pagyvenę žmonės. O mes išleidžiame šimtus milijonų eurų visoms tvoroms prie Baltarusijos ir "skulptūroms" iš surūdijusių geležinių sijų.

— Kalbi apie "meno kūrinius", kuriais sostinės merija papuošė tuščius Žaliojo tilto postamentus? Net neprimink man jų! Nes iškart prisimenu, ką skaičiau apie jauną mero Šimašiaus žmoną, kuri kažkokiu keistu būdu gavo didžiulės vertės sutartis iš miesto iždo.