"Viskas kaip Europoje": iš sergančių atimti tūkstančiai vaistų

Kelias pastarąsias savaites kelionė į vaistinę daugeliui Europos pacientų virto nuotykiais su neaiškiu rezultatu: gyvybiškai svarbių vaistų gali arba iš viso nebūti, arba jų tiekimas vyksta nereguliariai.

Visų pirma kalbama apie vaistus nuo vėžio, apie tuos, kurie padeda susidoroti su astmos priepuoliais ar alergijomis. Vaistininkai gali atsisakyti išduoti net paprasčiausius analgetikus (pvz., paracetamolį) pacientui reikalinga doze, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.

Daugelyje Europos šalių priežiūros institucijos suskaičiavo mažiausiai du tūkstančius vaistų pavadinimų, kurių nebuvo galima įsigyti ne tik įprastose vaistinėse, bet ir tose, kurios tiekia vaistus ligoninėms.

Kaip rezultatas reikalingos terapijos neturėjo pacientai su tokiomis sunkiomis diagnozėmis kaip Parkinsono liga, Alzheimerio liga, vėžys, priešuždegiminiais vaistais gydomi pacientai, bei tie, kam buvo paskirti antibiotikai.

Per pastaruosius penkerius metus, kaip nurodyta, padėtis kelis kartus pablogėjo: jei 2016 metais trūko šiek tiek daugiau nei 600 gyvybiškai svarbių vaistų, tai trečiąjį šių metų ketvirtį tokių vaistų jau yra beveik pustrečio tūkstančio.

Tiems, kurie gydomi chemoterapija, procedūrų pertraukos ar vaistų pakeitimai dažniausiai gali reikšti sunkias komplikacijas, o blogiausiu atveju — mirtį.

Kas žaidžia su europiečių gyvenimu ir mirtimi, tarsi šaškių lentoje?

Atsakymas į šį klausimą verčia atidžiau pažvelgti į pramonę ir rinką, kurios laikomos ES valdančio globalistinio elito "šventa karve" (ir todėl tabu).

Kalbama apie farmacijos pramonę ir jos įmones.

Būtent šiame sektoriuje pramonės pajėgumų pervedimas į Azijos šalis vyko sparčiausiai, ir būtent šiame sektoriuje pelno, kurį gavo korporacijų vadovai, augimas daug kartų perdengė kitų rinkos sektorių rodiklius.

Europos sveikatos apsaugos sistema, kuri vos nežlugo pandemijos metu, šiandien yra tarsi gerokai apsilupusi vitrina: maždaug 80 procentų visų vaistų, įskaitant elementariausius, dabar pagaminami Kinijoje (žaliavų kūrimas) ir Indijoje, kur iš žaliavos "surenkami" jau patys vaistai.

Farmacijos pramonės perkėlimą iš ES į Azijos šalis lydėjo galinga PR kampanija. Vadovaujantis kovos dėl viso gėrio prieš visą blogį šūkiais, europiečius pavyko įtikinti, kad "švariame ir žaliame žemyne" ​​nėra vietos "aplinkai nešvariai gamybai", kad žmonės tik laimės nuo vaistų savikainos mažėjimo ir panašūs veiksmai (o viskas įvyko gavus Europos Komisijos pritarimą) atneš didžiulę naudą.

Žinoma, niekas nesakė apie tai, kad dešimtys tūkstančių tų pačių europiečių neteks darbo. Taip pat apie tai, kad dėl šios delokalizacijos labai didelę pajamų dalį praras Europos regionai.

Kai svarbiose pozicijose tiek Europos metavyriausybėje (Europos Komisijoje), tiek valdžioje pagrindinėse Europos Sąjungos šalyse yra žmonės, turintys praktiškai asmeninius santykius ir ne mažiau asmeninius įsipareigojimus su farmacijos pramone, apie tokias "smulkmenas" galima tiesiog negalvoti.

Šiandienos informacijos apie "Didelę farmaciją" ("Big Pharma") srautą dažnai minimos dvi farmacijos kompanijos: "Pfizer" ir "SANOFI".

Prieš kurį laiką Amerikos milžinas, nusprendęs atsikratyti (žinoma, su pelnu sau) vieno iš savo padalinių, kreipėsi į banką "Rothschild & Cie". Ten pardavimais užsiimti buvo patikėta jaunam vadovaujančiam partneriui. Trisdešimtmetis bankininkas sėkmingai užbaigė 12 milijardų dolerių vertės sandorį, gavo savo komisinį atlyginimą (vieną milijoną dolerių), o tada, tapęs globalistinių finansų rinkų žvaigžde, užsitikrino tvirtą šių sluoksnių paramą.

Per visą savo kadenciją Prancūzijos ekonomikos ministras išrašydavo šimtų milijonų eurų čekius korporacijai "SANOFI" kaip priemonę moksliniams tyrimams paremti. Tuo tarpu pati ši "SANOFI" kasmet mažino savo mokslinę bazę, išmesdama į gatvę aukštos kvalifikacijos specialistus. Net pandemijos metu bendrovės vadovybė pareiškė ketinanti atleisti mažiausiai 1 700 darbuotojų iš tyrimų padalinio. Galiausiai bendrovė buvo sumažinta tiek, kad nesugebėjo ne tik sukurti vakcinos nuo COVID-19, prieš tai paėmusi tam pinigų (apie 400 mln. JAV dolerių iš JAV ir kelias dešimtis milijonų iš Briuselio), bet netgi sukurti antivirusinį vaistą, kuris būtų veiksmingas apsaugai nuo infekcijos.

Abiem atvejais kalbama apie tą patį asmenį.

Tai Emanuelis Makronas. Istorijoje su "Pfizer" jis gavo grynųjų pinigų pelną, o istorijoje su "SANOFI" jam buvo įteiktas prizas už lojalumą prezidento posto pavidalu.

Makronas — pavyzdys, nors ir ryškiausias bei akivaizdžiausias (dabartinis Prancūzijos prezidentas niekada neslėpė savo ryšių ir santykių su "Big Pharma"), bet toli gražu nėra vienintelis.

Didelis farmacijos verslas nebūtų toks, jei neišplėstų savo įtakos visam Europos medicinos mokslui.

Visa pirmaujanti profesūra, pradedant didelių valstybinių (ir tai svarbu pabrėžti) ligoninių skyrių vadovais ir baigiant bendrosios praktikos gydytojais terapeutais, visą profesinę karjerą gyvena po "Big Pharma" skėčiu.

Profesūra į priekaištus dėl per artimų (kartais balansuojančių ant korupcijos slenksčio) ryšių atsako tą patį: "Jei atsisakysime rėmėjų pinigų, kuriuos gauname, naujų preparatų tyrimai bus apriboti, pagalba pacientams sumažės, nes valstybė beveik visiškai finansiškai pasitraukė iš taikomųjų klinikinių tyrimų srities, palikusi sau tik priežiūros funkciją".

Šantažas esamų ir būsimų pacientų sveikata ir gerove duoda vaisių — farmacijos kompanijų praktika remti gydytojus ir ligonines yra ne tik teisėta. Iš esmės įstatymas neįpareigoja atitinkamų vyriausybinių įstaigų informuoti apie tokius kontaktus ir ryšius.

Atlyginimas už tam tikro vaisto reklamavimą tik vienam profesoriui, kuris vadovauja skyriui, kuriame gydomi sunkūs negalavimai, gali siekti dešimtis tūkstančių eurų per metus.

Ir nors niekas neatšaukė visiems akivaizdaus ir labai galimo interesų konflikto, tačiau net iš Makrono surengtos mokslo tarybos narių niekas nereikalavo ataskaitos apie santykius su farmacijos kompanijomis.

Taigi, pacientai palikti likimo valiai, valstybės užmerkia akis į tai, kas vyksta, o kaip pačios "Big Pharma" reikalai?

Puikiai, jei tikėtume jų finansinėmis ataskaitomis.

Pelnas — o tai ne tik vaistų pardavimų didinimas, bet ir akcijų kotiruočių vertės padidėjimas — auga kaip ant mielių.

Pavyzdžiui, "SANOFI", taip, ta pati, kuri atleidžia tyrėjus dideliais kiekiais, savo akcininkams pervedė vien už praėjusius metus keturis milijardus eurų dividendų. Bendras korporacijos pelnas tais pačiais metais išaugo 340 procentų (nuo 2,8 mlrd. eurų iki 12,3 mlrd. eurų).

Bus iš ko mesti ir Europos profesūrai, ir paties Makrono rinkimams liks.

Na, o ligoniai ir jų artimieji šioje situacijoje gali pasikliauti tik likimo gailestingumu: tikėtis tų, kurie teoriškai turėtų padėti jiems pasveikti ar bent jau palengvinti likimą, visiškai nenaudinga, kai gobšumas viešpatauja.