Pabandom iš naujo — ar ES turės savo kariuomenę?

Europos Sąjungoje vėl aktyviai kalbama apie europinės kariuomenės kūrimą. Ar šį kartą kas nors pavyks?

ES kariuomenė — nenauja tema. Tai logiška Europos federalizacijos šalininkų idėja. Tačiau ji nuolat susiduria su kliūtimis. Pagrindinė iš jų – tvirtos transatlantinės partnerystės gynėjai, kurie bijo NATO susilpnėjimo ir siūlo karinį ES potencialą stiprinti aljanse (tai yra, priklausant nuo Amerikos). Federalistai atsako, kad Europai reikalinga galimybė savarankiškai spręsti karines problemas, ir žada glaudžiai bendradarbiauti su NATO. Tačiau aljanso šalininkai vis tiek prieš, nes atskira struktūra yra atskira struktūra.

Kol kas jie laimi, bet federalistai nepasiduoda. Naujas žaidimo raundas prasidėjo po chaotiško JAV pasitraukimo iš Afganistano, ir dabartinė situacija reikšmingai skiriasi nuo ankstesnių europinės diskusijos šia tema etapų.

Anksčiau didžiausias ES kariuomenės rėmėjas buvo Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. Tačiau jam akivaizdžiai trūko paramos tiek iš kitų bloko narių, tiek iš europinių valdžios institucijų. Šiandien šią idėją atvirai parėmė Vokietijos gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer ir Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen.

Pirmosios teigimu, gali atsirasti tokių situacijų, kai europiečių ir amerikiečių interesai išsiskirs, taip pat NATO viduje, ir tada Europa turi būti pasiruošusi veikti savarankiškai. Todel iki spalio pabaigos ji ketina pasiūlyti savo ES greito reagavimo pajėgų viziją. EK vadovė, kreipdamasi į Europos Parlamentą (kuris yra atlantistų tvirtovė ES), pareiškė: "Mums reikalinga Europos gynybinė sąjunga".

NATO generalinis sekretorius, kaip ir reikėjo tikėtis, sureagavo į tokias mintis kritiškai, standartiškai pažymėdamas, kad europinė kariuomenė susilpnins transatlantinius ryšius bendrai ir aljansą konkrečiai bei suskaldys Europą. Tuo tarpu europarlamentaras iš Lietuvos Andrius Kubilius norėtų, kad EK pirmininkė detaliau paaiškintų, apie ką kalba.

Šiame kontekste eurooptimistai gali pasakyti, kad šį kartą jau tikrai pavyks, europesimistai – kad ir vėl viskas pasibaigs kalbomis. Realistai greičiausiai pritartų pesimistams, bet situaciją pakeitė Amerikos sprendimas sukurti AUKUS, dėl kurio kilo skandalas, susijęs su Australijos atsisakymu pirkti povandeninius laivus iš Prancūzijos.

Klausimas: ar tai reiškia, kad europinis ramstis amerikiečiams daugiau nesvarbus? Vargu ar jie nusprendė atsisakyti NATO kaip įtakos instrumento Europoje, kurios parama jiems svarbi santykiuose su Rusija ir Kinija. Tačiau, jeigu jie labai vertintų partnerystę su ES, galėtų įtraukti Australiją į kovą su Kinija per NATO ir bent jau įspėti prancūzus apie savo planus dėl karinio kontrakto su Kanbera.

Kitaip tariant, susidaro įspūdis, kad, sąmoningai ar nesąmoningai, Amerika iš pradžių Afganistane, o po to AUKUS atveju privertė europiečius pagalvoti, kad Baidenas ne ką geresnis už Trampą. Dar visai neseniai ta pati Vokietijos gynybos ministrė kalbėjo, jog Europos saugumas neatsiejamas nuo JAV ir NATO, o dabar jau akcentuoja karinį ES savarankiškumą.

Trumpai tariant, Europoje, matyt, reikšmingai pasikeitė jėgų balansas – dabar apie didesnį ES subjektiškumą karinėje srityje ėmė kalbėti net tie, kurie anksčiau nekvestionavo transatlantinės partnerystės. Kad situacija yra kokybiškai kitokia, rodo ir nervinga NATO generalinio sekretoriaus reakcija, o Kubilius ir visa Lietuvos užsienio politika, atrodo, dar net nespėjo suprasti, kas vyksta.

Tiesa, tai nereiškia, kad Europos atlantistai lengvai pasiduos. Bet dabar užgesinti ES karinės nepriklausomybės laužą jiems bus sunkiau nei anksčiau (taip pat todėl, kad, Amerikos užsienio politikai akivaizdžiai trūksta vienybės, nuoseklumo ir autoriteto). Jeigu nepavyks, Lietuvos laukia sunkūs laikai, nes paaštrės pasirinkimo tarp ES ir NATO/JAV problema, kuriai šalis visiškai nepasiruošusi.

Švytuoklė susvyravo...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija