Mokslininkai teigia, kad tapytojas Janas van Eikas dirbo su paslaptingu prietaisu

Mokslininkai olandų tapytojo darbams pritaikė kompiuterinės analizės metodą, kuris paprastai nenaudojamas menininkų tapybai tirti

VILNIUS, rugsėjo 26 — Sputnik. Lotaringijos universiteto mokslininkai išanalizavo garsųjį olandų tapytojo Jano van Eiko (Jan van Eyck) paveikslą ir modeliavo instrumentus, kuriais jis galėjo piešti. Tyrimas buvo paskelbtas "The Conversation" portale.

Mokslininkai pabrėžia, kad šimtmečius flamandų tapytojo Jano van Eiko (apie 1390–1441 m.) kūryba glumino meno istorikus. Van Eikas yra žinomas dėl savo empirinės (tai, kas gauta per pojūčius, ypač stebint ar eksperimentuojant – Sputnik) perspektyvos panaudojimo, tačiau daugelis bandė rasti geometrinį nuoseklumą jo erdvės suvokime.

Mokslininkai siūlo naujai pažvelgti į vieną garsiausių menininko paveikslų. Tai paveikslas "Arnolfinių poros portretas", kuriame vaizduojama turtinga italų sutuoktinių pora. Mokslininkai nustatė, kad ant drobės neįmanoma rasti vieno surinkimo taško — vietos, esančios toliausiai nuo žiūrovo, kur susilieja visos lygiagrečios linijos paveiksle.

Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios ekspertai kompiuterine analize bandė suprasti perspektyvos naudojimą tapyboje. Tačiau "Arnolfinių poros portretas" ir toliau sukelia sunkumų tiems, kurie bando jį analizuoti naudodami algoritmus. Mokslininkų grupė, vadovaujama Gilles'o Simon'o, atsižvelgė į dviprasmiškumą, būdingą įprastam lygiagrečių linijų supratimui, ir pasiūlė priešingą požiūrį.

Kitaip tariant, tyrėjai rėmėsi tuo, kad "Arnolfinių poros portreto" bruožai negali būti atsitiktiniai.

Tačiau paaiškėjo, kad šiuolaikiniai algoritmai, sukurti daugiausia nuotraukoms apdoroti, neapima kai kurių svarbių veiksnių. Pavyzdžiui, paveikslas paprastai turi mažiau lygiagrečių linijų nei nuotrauka. Taigi, kompiuterinio matymo specialistai dažniausiai nenaudoja paveikslų kaip tyrimo objektų. Kai šis principas taikomas "Arnolfinių poros portreto" surinkimo taškų tikimybės žemėlapiui, atsiranda nepaprastai tvarkinga struktūra, sudaryta iš keturių pagrindinių taškų, išdėstytų išilgai šiek tiek pasvirusios vertikalios ašies.

Paveikslą padalijus į dalis, akivaizdu, kad perspektyvos toli gražu nėra netvarkingos. Tiesą sakant, jos yra labai tikslios. Mokslininkai mano, kad menininkas savo darbams kurti panaudojo kažkokį optinį prietaisą. Jie padarė prielaidą, kad prietaisas buvo sudėtingas, su keliais okuliarais, kurie buvo tolygiai išdėstyti išilgai pasvirusios ašies, kaip ir jo garsiojo paveikslo surinkimo taškai.

Stiklo plokštė arba veidrodis turėjo judėti savo plokštumoje, kad anksčiau nubrėžtos vaizdo juostos kraštas būtų sujungtas su tikru vaizdu, matomu per okuliarą. Tai leistų menininkui sukurti sklandžius perėjimus tarp juostų, kurias būtų sunku pamatyti plika akimi. Optiniu požiūriu padidintas perspektyvos iškraipymas vaizdo kraštuose nėra techniškai neteisingas, tačiau žmonėms neįprastas. Taip yra todėl, kad žmogaus akies matymo laukas yra labiau ribotas, nei tai, ką galima pasiekti su prietaisais žvelgiant iš arti arba galbūt per stiklo plokštę.

"Arnolfinių poros portreto" analizė parodė, kad horizontalus atstumas tarp okuliarų, esančių kiekviename matymo ašies gale, buvo toks pat kaip ir atstumas tarp suaugusio vyro vyzdžių. Mokslininkai įsitikinę, kad tai nėra atsitiktinumas. Atsižvelgiant į tai, kad paveikslas buvo padalintas į skirtingo pločio juostas, galima daryti prielaidą, kad tapytojas sutelkė dėmesį į keturias sritis: lubas, vyro figūros galvą ir skrybėlę, pakeltą ranką ir apatinę kūno dalį.

Janas van Eikas buvo novatoriškas olandų menininkas, daugiau nei šimto paveikslų religinėmis temomis autorius. Jis ištobulino tapybos aliejiniais dažais techniką ir tapo olandų tapybos aukso amžiaus pradininku.