Mokslininkas paaiškino, kokios spalvos yra Saulė

VILNIUS, rugsėjo 26 — Sputnik. Didžiausias Saulės šviesos intensyvumas yra turkio-žalios spalvos spektro diapazone, kuris yra susijęs su žvaigždės paviršiaus temperatūra, tačiau žmogaus akis ir smegenų apdorotas signalas matomą spalvą paverčia balta, RIA Novosti sakė Andrejus Malychinas, Rusijos mokslų akademijos Kosmoso tyrimų instituto Kosmoso plazmos fizikos katedros jaunesnysis mokslo darbuotojas.

Diskusija apie Saulės spalvą kilo po to, kai nemažai Rusijos žiniasklaidos priemonių paskelbė britų Jodrell Bank astrofizikos centro astronomo Alastair'io Gunn'o straipsnį. Vertimo metu leidėjai nesutarė, kokia tai saulė: balta ar žalia.

Kaip RIA Novosti paaiškino Malychinas, fizikoje žvaigždės laikomos absoliučiai juodais kūnais. Tai objektai, kurie sugeria bet kokį šviesos srautą ir neatspindi jos.

"Kitaip tariant, jei apšviesite Saulę žibintuvėliu, tada ji nieko neatspindės jums atgal", — sakė mokslininkas.

Jis paaiškino, kad žvaigždžių švytėjimą lemia paviršiaus temperatūra. Kiekvienai temperatūrai būdinga spinduliuotė savo bangos ilgiu. Raudonosios nykštukės (mažų ir gana vėsių žvaigždžių) šviesa atitiks 3 000 laipsnių Kelvino, o Saulės spinduliuotės kreivė — maždaug 5 500 Kelvino laipsnių.

"Apibendrinę visa tai matome: didžiausia Saulės spinduliuotė pagal Vienos dėsnį (jis nustato bangos ilgio priklausomybę nuo juodo kūno temperatūros — Sputnik) pastebima esant 501 nanometrų bangos ilgiui. Ši spalva gali būti žalia arba turkio. Žalia apima diapazoną nuo 500 iki 570 nanometrų. Taigi, gauname išvadą — Saulė yra žalia", — sakė Malychinas.

Tačiau, pažymėjo mokslininkas, nereikėtų skubėti daryti išvadų. Spalva – asmens suvokimas apie tam tikrą elektromagnetinę spinduliuotę. Žmogaus akies spalvų suvokimą formuoja trijų tipų fotoreceptoriai. Jautriausias receptorius L yra atsakingas už geltoną–raudoną diapazoną. M ir S receptoriai yra atsakingi už žalios–geltonos ir violetinės–mėlynos spalvos suvokimą. Jautriausias L receptorius lengviausiai sugauna signalą, todėl žmogus beveik visada turėtų matyti, kas vyksta su raudonais tonais. Kad kompensuotų gaunamų signalų skirtumą, smegenys juos subalansuoja spalva.

"Beveik visas matomas saulės spindulių diapazonas (380-780 nanometrų) yra padengtas Saulės spinduliuotės kreivės maksimumu. Atsižvelgiant į mūsų regos organų suvokimo ypatumus, saulės spinduliuotė apšviečia L, M ir S kūgius beveik tolygiai. Mūsų smegenys tai pataiso ir sako, kad kiekvienos spalvos yra maždaug vienodo kiekio, ir todėl mes matome baltą. Taip sakoma originaliame britų mokslininko straipsnyje", — sakė Malychinas.