Merkel palikimas bus parduotas aukcione

Vokietija apsisprendė dėl savo pasirinkimo: ji nori, kad pasikeistų valdžioje esančios partijos

Rinkimai į Bundestagą baigėsi socialdemokratų (SPD) pergale: seniausia Vokietijos partija gavo beveik 26 procentus balsų, 1,6 taško aplenkusi savo vyresniąją partnerę — dabartinę CDU/CSU koaliciją. Labai mažas atotrūkis neturėtų jaudinti: dar prieš kelis mėnesius SPD reitingai nukrito iki 16–18 proc., o CDU dabartinis rezultatas yra blogiausias per visą jos istoriją. Beje, pirmą kartą dvi "tautos partijos" — tai savivardis, nes praėjusiame amžiuje už jas visada balsavo absoliuti 80–90 procentų dauguma — kartu gavo mažiau nei pusę balsų — 49,8, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Tačiau dabar, net ir turėdamas 25,7 proc., SPD lyderis Olafas Šolcas gali užtikrintai švęsti pergalę. Be to, remiantis apklausomis, jį norima matyti kaip kanclerį daug labiau nei CDU vadovą Arminą Lašetą. Tačiau kanclerio kėdė Šolcui nėra garantuota: pakeliui prie jos jam reikės suburti koaliciją, be to, iš trijų partijų, tai yra, įtikinti iš karto dvi partijas, kurios šiuose rinkimuose užėmė trečią ir ketvirtą vietas.

Kaip sakė SPD vadovas, šeši žmonės susėdo prie stalo žaisti — trys iš jų laimėjo, trys pralaimėjo. Šolcas turėjo omenyje, kad būtent trys nugalėtojai ir turėtų tapti naująja valdžia — tie, kas padidino savo balsus, palyginti su 2017 metų rinkimais. O tai būtent SPD, "Žalieji" ir Laisvoji demokratų partija (FDP) — jų koaliciją vadinama "Šviesoforu" (pagal partijų spalvas).

"Žalieji" per ketverius metus pridėjo daugiausiai — jie turi plius 5,8 proc. Tačiau galutiniai 14,8 — tai daug mažiau už tai, ko jie tikėjosi pavasarį ir vasarą, kai jų reitingai siekė beveik 30 procentų. Net praėjusį mėnesį jiems buvo žadama apie 17 — taigi, dabar jie ypatingai nesidžiaugia. Nors jie ir tapo trečiąja šalies partija ir garantuotai pateks į vyriausybę. Tik klausimas — su kuo koalicijoje?

Su artima jiems kairiųių SPD? Taip, bet daugumai Bundestage jiems reikia trečio. Teoriškai buvo raudonos-žalios-raudonos koalicijos formavimo variantas — tačiau "Kairieji" rinkimuose pasirodė prastai, gave du kartus mažiau balsų, Bundestage jie turės tik 39 deputatus. Iš viso trys partijos turi tik 363 — penkiomis vietomis mažiau, nei reikia parlamento daugumai.

Taigi, teks įtikinti liberalus iš FDP — o jie turi labai didelių reikalavimų. FDP savo rezultato nelabai pagerino — gavo 11,5 proc. (plius 0,7), tačiau ji supranta, kad nuo jos daug kas priklauso. Šis klausimas neapsiribos keliais postais vyriausybėje — tam taip pat reikės esminių nuolaidų ekonomikos klausimais.

Be to, FDP lyderis Kristianas Lindneris jau pasiūlė "Žaliesiems" surengti konsultacijas tarp partijų — prieš pradedant derybas su SPD ar CDU. Tai reiškia, jog Lindneris nori, kad "Žalieji" ir liberalai, kartu turintys 214 vietų parlamente (o tai yra daugiau nei SPD ir CDU/CSU), veiktų konsoliduotai ir taip pasiektų didelių nuolaidų iš "tautos" partijų. Idėja graži, bet sunkiai įgyvendinama, atsižvelgiant į ideologinius skirtumus tarp "Žaliųjų" ir liberalų.

Kartu Lindneris pareiškė, kad naujoji vyriausybė turės daugiau dėmesio skirti aplinkai, ir tuo pačiu jam patinka CDU/CSU programa: "Aš perskaičiau visas partijų programas, o kai jūs tai padarysite, paaiškės, kad didžiausi turinio sutapimai yra CDU/CSU ir FDP programose. Taip sakiau prieš rinkimus ir nedviprasmiškai noriu tai pakartoti po rinkimų".

Tai yra, FDP vadovas atvirai pasisakė už trišalę krikščionių demokratų, "Žaliųjų" ir liberalų koaliciją, pavadintą "Jamaika" — partijų spalvos sudaro šios Karibų jūros šalies vėliavą. Tai yra, Šolcas netaps kancleriu, o vyriausybei vadovaus pralaimėjęs Lašetas?

Ne, viskas nėra paprasta, nes tokiai koalicijai būtina įtikinti "Žaliuosius", o jie aiškiai jaučia polinkį į socialdemokratus (iš kurių kairiojo sparno jie savo laiku atitrūko). Be to, jie jau bandė sukurti "Jamaiką" 2017 metais — tada tai užtruko kelis mėnesius, tačiau viskas baigėsi nesėkme (be kita ko ir dėl paties Lindnerio pozicijos).

Tai yra, dabar koalicijos derybos vėl atsudurs aklavietėje?

Tiek Šolcas, tiek Lašetas rengs oficialias ir užkulisines varžytynes — abu turi galimybę tapti kancleriu. Tačiau tuo pat metu Šolco pozicijos yra daug pranašesnės — už jį ir pirmoji vieta rinkimuose, ir asmeninis populiarumas. Ir net toks svarbus veiksnys kaip Vokietijos Federacinės Respublikos prezidento Franko Valterio Šteinmajerio partinė priklausomybė: taip, formaliai Vokietijos valstybės vadovas jau yra nepartinis, tačiau visi prisimena, kad jis buvo socialdemokratas, ir labai populiarus.

Po 2017 metų rinkimų prezidentas Šteinmajeris atliko svarbų vaidmenį formuojant paskutinę Merkel vyriausybę. Kai derybos dėl "Jamaikos" formavimo galutinai žlugo, jis įtikino savo buvusius partijos narius sutikti grįžti prie "didžiosios koalicijos" formato (o jie labai nenorėjo toliau dirbti su Merkel). Dabar Šteinmajeris tikrai žais Šolco pusėje.

Beje, dabar Šolcas gavo vietą Bundestage, nugalėjęs Analeną Berbok — tai yra, vienas kandidatas į kanclerius laimėjo rinkimus prieš kitą (pirmą kartą Vokietijos istorijoje). Šolcas Potsdame surinko 34 procentus, tuo tarpu Berbok — 19. Tačiau įdomiausia tai, kad Potsdamo apygarda yra Brandenburge, o šioje Rytų Vokietijos žemėje "Alternatyva Vokietijai" liko antrąja partija, ir CDU pateko į trečią vietą (o kitoje Rytų Vokietijos žemėje antielitinė "Alternatyva Vokietijai" ir iš viso tapo pirmąja, aplenkdama net SPD).

CDU iš viso pralaimėjo 14 iš 16 žemių, nors prieš ketverius metus ji prarado pirmąją vietą tik dviejose. Tai, žinoma, yra sutriuškinimas. Lašeto partija pralaimėjo net savo gimtojoje žemėje — Šiaurės Reine-Vestfalijoje, ją aplenkė SPD. Lašeto nepopuliarumas formaliai, žinoma, netrukdo jam tapti kancleriu, jei intrigos prieš Šolcą su jo "šviesoforu" ​​bus sėkmingos ir jei pavyks įtikinti "Žaliuosius" tuo, kad "Jamaikoje" jiems bus gerai.

Tačiau iš tikrųjų Vokietijos elitas nėra suinteresuotas apsunkinti ir taip sunkią situaciją, faktiškai primesti šaliai nepageidaujamą Merkel įpėdinį. Rinkėjai pasisakė už valdančiosios koalicijos sudėties pakeitimą, todėl galima drąsiai manyti, kad po ilgų derybų Olafas Šolcas galės sudaryti "šviesoforo" vyriausybę (liberalai iš FDP turės atsisakyti savo principų).

Ji, žinoma, bus silpnesnė už Merkel vyriausybę, vien todėl, kad trijų partijų koalicija yra mažiau stabili nei dviejų. Ir vienas iš jaunesniųjų partnerių visada gali išduoti ir atvesti į valdžią opoziciją. CDU jau buvo atėjusi į valdžią tokiu būdu — 1982 metais, pastūmusi socialdemokratų vyriausybę su persimetėlių iš FDP pagalba (tačiau tais metais Bundestage buvo iš viso trys partijos).

Taigi, dabar "partijai be Merkel" netgi pelninga ne įsikibti į valdžią, o nueiti į opoziciją — atsigauti po atsisveikinimo su Angela ir didžiuliu buvusių rinkėjų skaičiumi. Opozicijos suoluose, beje, jų lauks "Alternatyva Vokietijai" — dar prieš dešimt metų suformuota kaip tik Merkel nusivylusių krikščionių demokratų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija