Kodėl Putinui ir Erdoganui reikia vienam kito

Trijų valandų trukmės Vladimiro Putino ir Redžepo Erdogano susitikimas svarbus jau todėl, kad tapo pirmuoju per pusantrų metų, o juk Rusijos ir Turkijos santykiai yra vieni iš tų (nedaugelio), kurie svarbūs ne tik šalims partnerėms

Ankstesnis abiejų prezidentų susitikimas buvo kaip kitame pasaulyje — praėjusių metų kovo pradžioje, kai planeta dar tik pradėjo pasinerti į koronaviruso erą, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Žinoma, prasidėjus karantinui, ryšiai nenutrūko: per šiuos 18 mėnesių Putinas ir Erdoganas 22 kartus kalbėjosi telefonu (taip dažnai su niekuo nebendrauja). Tačiau, kaip Putinas pažymėjo vakar Sočyje, negalima visko aptarti telefonu, o dvišaliuose santykiuose yra daug temų diskusijoms. Nes kiekvienais metais jos apima vis platesnį spektrą klausimų, kurių negalima trivialiai susiaurinti iki vientiso "bendradarbiavimo" ar "konflikto".

Paprastai pirmieji apima ekonomiką — nuo atominių elektrinių ir turizmo iki S-400 ar "Turkijos srauto", o antrieji — regioninius konfliktus — nuo Sirijos iki Libijos, o dabar ir Kalnų Karabachas. Ir jei su dvišaliais projektais viskas labai gerai, tai atrodo, kad viskas labai blogai su konfliktais planetoje.

Aštuoniolika Erdogano valdymo metų Turkija aktyviai propaguoja savo interesus visame pasaulyje, įvairiomis proporcijomis (priklausomai nuo aplinkybių ir laiko) maišo pan-turkizmą, neo-osmanizmą ir pan-islamizmą, tai yra, žaidžia nacionaliniu, imperiniu aspektu ir religiniais veiksniais. Turkijos ekspansija kai kuriems Rusijoje tapo panikos priežastimi: turkai žengia į priekį, be kita ko ir Rusijos nacionalinių interesų zonoje, ir mes negalime priešintis, mes pasiduodame ir atsitraukiame! Turkai yra nugalėtojai, o mes — pralaimėtojai!

Tokios nuotaikos ypač ryškiai pasireiškė po praėjusių metų Azerbaidžano ir Armėnijos karo, kurį daugelis aiškino kone kaip Rusijos pralaimėjimą ir Turkijos veržimosi į Užkaukazę pradžią. Nors iš tikrųjų Karabacho armėnų ir azerbaidžaniečių kontaktų linijos kontrolę vykdo Rusija — simboliškai dalyvaujant turkams.

Tuo tarpu pačioje Turkijoje Sirija laikoma pagrindine santykių su Rusija problema — juk Idlibas ir kurdų regionas yra tiesiai prie Turkijos sienų, tai yra, jie yra susiję su nacionalinio saugumo klausimu. Rusija, nors ir atsižvelgia į Turkijos interesus, vis dėlto yra pasiryžusi atkurti visavertį Sirijos valstybingumą, tai yra, grąžinti visą Sirijos teritoriją, kurią kontroliuoja Bašaras al Asadas.

Iki šiol nėra paprastų ar net sudėtingų problemos sprendimų — pirmiausia Idlibo klausimu. O pokyčius "kurdų klausimu" apsunkina tai, kad amerikiečiai ir toliau dalyvauja Sirijoje. Tačiau jie pasitrauks — anksčiau ar vėliau (tuo suinteresuota ir Maskva, ir Ankara), bet Rusija ir Turkija vis tiek dirbs Sirijoje (Erdoganas teisingai pažymėjo, kad taika Sirijoje priklauso nuo Turkijos ir Rusijos santykių, ir reikia pridurti, kad ne tik taika, bet ir atkūrimas po karo).

Ir visiems bus geriau, jei jie galės tai padaryti, jei ne kartu, tai tikrai ne vienas prieš kitą. Be to, Rusijos ir Turkijos užsienio politikos temos neapsiriboja vien Sirija ir Karabachu: taip pat prisidėjo Afganistanas, netrukus Libijoje bus surengti rinkimai, kuriuose lažinomės dėl skirtingų žaidėjų, tačiau tuo pat metu buvome vienodai suinteresuoti atkurti Libijos valstybingumą.

Nes norint atkurti Libiją, reikės tiek Rusijos, tiek Turkijos pagalbos — šalys visada buvo artimos Tripolio partnerės. Apskritai mes neturime kuo dalintis. Atvirkščiai, mūsų bendras interesas yra užtikrinti, kad susivienijusi Libija nepatektų į Vakarų, kurie nori gauti pinigų atstatant tai, kas buvo sunaikinta dėl jų kaltės, įtaką.

Tiesą sakant, toks Vakarų išstūmimas (iš Didžiųjų Artimųjų Rytų ir ne tik) yra vienas svarbiausių Rusijos ir Turkijos sąveikos motyvų. Net kai tai atrodo labiau kaip konfrontacija, Putinas ir Erdoganas sugeba, jei ne rasti kompromisą, tai sušvelninti skirtumus. Taip, Turkija išlieka NATO nare, tačiau jos prieštaravimai JAV ir Europai tik didėja — ir tai praktiškai neišvengiama.

Taip, ir Erdoganas neturi patikimų asmeninių santykių su Vakarų lyderiais: pažiūrėkite, kaip amerikiečiai iš tikrųjų atsisakė Turkijos prezidento, neseniai apsilankiusio JT Generalinėje Asamblėjoje, susitikime su Baidenu. Žinoma, anglosaksai paprastai bando sužaisti Turkijos ir Rusijos prieštaravimų korta — kaip sakoma, nukreipti Turkiją prieš Rusiją, suremti Putino ir Erdogano galvas.

Tačiau 18 metų trukę dviejų prezidentų santykiai parodė, kad jie žino, kaip atskirti mūsų nacionalinių interesų prieštaravimus nuo kitų žmonių manipuliacijų. Nes abu jau seniai išstūmė Vakarus nuo savo geopolitinio mąstymo ir savo politikos — vadovaujasi tik savo supratimu apie savo tautų nacionalinius interesus.

Taip, Turkijos elgesys užsienio politikoje skiriasi nuo Rusijos, taigi, ir visi vieši Erdogano pareiškimai dėl Krymo, tačiau tai jokiu būdu netrukdo kurti strateginius abiejų šalių santykius. Mus vienija ne neapykanta Vakarams, ne noras pasipelnyti iš jų susilpnėjimo, bet tikėjimas, kad galime susidoroti su savo problemomis (įskaitant vidines) savarankiškai, be išorinės "pagalbos", tai yra, be kieno nors kito įsikišimo. Lygiai taip pat ir mes (tik jau kartu) galime sustiprėti abipusiškai naudingu bendradarbiavimu ir išspręsti tarp abiejų šalių kylančias problemas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.