Botagas ar sausainiai: ką iš tikrųjų Nuland veža į Rusiją

JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Viktorijos Nuland vizitas Maskvoje sulaukia didesnio dėmesio — akivaizdžiai neatitinkančio jo diplomatinio lygio

Vos prieš kelias dienas Ženevoje vyko Rusijos ir Amerikos konsultacijos dėl strateginio stabilumo (jau antros per du mėnesius), kuriose JAV delegacijai vadovavo pirmoji valstybės sekretoriaus pavaduotoja Vendi Šerman (Wendy Sherman). Ir niekas, išskyrus dviejų šalių santykių specialistus, jais nesusidomėjo, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Žinoma, pati Viktorija Nuland Rusijoje jau seniai tapo pagrindiniu amerikiečių kontrolės Ukrainoje simboliu — visada prisimenamas jos apsilankymas Maidane ir sausainių dalinimas. Tada ji buvo valstybės sekretoriaus padėjėja, o po Janukovičiaus nuvertimo ji kelis kartus dalyvavo Rusijos ir Amerikos derybose dėl Ukrainos, be kito ko, atvažiavo į Maskvą. Po to, kai Trampas atėjo į valdžią, Nuland neteko savo posto, tačiau Baltuosius rūmus užėmęs Baidenas grąžino ją į Valstybės departamentą su paaukštinimu: dabar ji yra valstybės sekretoriaus pavaduotoja politikos klausimais.

Birželio mėnesį vykusiame Putino ir Baideno viršūnių susitikime Nuland buvo JAV delegacijos sudėtyje, tačiau jau prieš tai buvo aišku, kad ji bus atsakinga už Rusijos kryptį Amerikos administracijoje. Nes iš visos Baideno komandos ji geriausiai pažįsta Rusiją — iš viso ji Rusijoje gyveno apie trejus metus, pradedant darbu sovietiniame žvejybos laive Andropovo laikais ir baigiant tarnyba ambasadoje 90-ųjų metų pradžioje.

Be jos Baideno administracijoje pasigirti rusų kalbos žiniomis ir ilgu gyvenimu Rusijoje gali tik Viljamas Bernsas (William Burns), tačiau buvęs ambasadorius Maskvoje dabar yra CŽV direktorius, tai yra, jis nelabai tinka deryboms. Skirtingai nuo Nuland, kuriai kontaktai su rusais vėl tapo pagrindine profesine pareiga.

Tačiau štai nesėkmė: nuo 2019 metų Viktorijai buvo uždrausta įvažiuoti į Rusiją — atsakant į eilinį Amerikos sankcijų Rusijos valdininkams išplėtimą. Vašingtonas savo sankcijų sąrašais jau seniai apsunkina savo darbą su Maskva. Pavyzdžiui, su Rusijos saugumo tarybos sekretoriumi Nikolajumi Patruševu, kurį jie įtraukė į juodąjį sąrašą, jiems tenka susitikti tik Europoje ar Maskvoje.

Nuland atvykimo klausimas buvo sprendžiamas kelis mėnesius — Rusija neskubėjo atsakyti į amerikiečių prašymą, tačiau galiausiai sutiko jai išduoti įvažiavimo vizą mainais į tai, kad iš Amerikos sąrašo bus išbrauktas vienas iš Rusijos valdininkų. Tai, be kita ko, sukėlė ir tokią reakciją: "Na, ir nereikėjo jos įleisti — kodėl mes nusileidome?". Bet šiuo atveju kalbama apie dvišales derybas įvairiais klausimais, be to, Amerikos iniciatyva, todėl visų Rusijos ir Amerikos kontaktų perkėlimas į neutralią teritoriją būtų neprotinga ir nepatogu pirmiausia patiems rusams.

Atvykusi į Maskvą, Nuland iš karto paskelbė, kad pagrindinis jos derybų tikslas bus "stabilūs ir nuspėjami santykiai" tarp dviejų šalių, tai yra, ji pakartojo formuluotę, kurią ne kartą išsakė pats Baidenas. Nuo dviejų prezidentų susitikimo Ženevoje praėjo beveik keturi mėnesiai, tačiau jokios pažangos JAV ir Rusijos santykių išvedimo iš griežtos konfrontacijos stadijos kelyje nėra. Tiksliau, yra tik vienas dalykas: šalys pradėjo tarpusavyje kalbėtis. Praėjo du Riabkovo ir Šerman konsultacijų raundai, dabar atvyksta Nuland, bet kokį poveikį turės jos trijų dienų vizitas?

Vienintelis praktinis rezultatas gali būti susitarimai sušvelninti "ambasadorių karą", tai yra, palengvinti abiejų šalių diplomatinių atstovybių darbą. Nėra garantijų, kad dėl to pavyks susitarti Nuland vizito metu. Tačiau šalys (amerikiečių iniciatyva) jau taip apsunkino ambasadų ir konsulatų darbą, kad net ir nedidelės nuolaidos dabar atrodys beveik kaip proveržis.

Nors pagrindinės Nuland derybos vyks su užsienio reikalų viceministru Riabkovu, pagrindiniais taps du kiti susitikimai — su Putino padėjėju Ušakovu ir prezidento administracijos vadovo pavaduotoju Kozaku. Ušakovui Nuland perduos žinią Putinui nuo Baideno. Tai yra, ji su juo aptars, ką Amerikos administracija nori perduoti Kremliui įvairiais dvišalės darbotvarkės klausimais (ir čia ne tik dviejų šalių santykiai, bet ir įvairios regioninės temos — nuo Artimųjų iki Tolimųjų Rytų).

Tačiau skaudžiausia tema taps Ukraina, kurią Nuland aptars susitikime su Dmitrijumi Kozaku. Ji skaudi ne tik dvišaliams santykiams, bet ir Kijevo valdžiai, kuri nebepasitiki savo globėjais amerikiečiais, net ir tokiais "karštais" kaip Nuland.

Tuo labiau, kad Nuland atvykimo į Maskvą išvakarėse Rusijos spaudoje pasirodė Dmitrijaus Medvedevo straipsnis, skirtas Ukrainos vadovybei, kuriame Putino pavaduotojas Saugumo taryboje aiškiai pareiškė, kad bet kokios derybos su nesavarankiškais ir nebūtinais Ukrainos lyderiais, įskaitant Zelenskį, neturi prasmės:

"Mums nėra prasmės turėti reikalų su vasalais. Reikalų reikia turėti su siuzerenu".

Daugiau nei aiški užuomina, kad Rusija aptars Ukrainą su amerikiečiais. Tačiau pastaraisiais metais Maskva ir taip pripažino, kad nelaiko Kijevo valdžios subjektu net dvišaliuose santykiuose.

Iš tiesų Rusija kovoja už Ukrainą ne su Kijevo elitu, o su amerikiečių, anglosaksų. Ar tai reiškia, kad Vašingtonas tam tikromis sąlygomis gali atiduoti Ukrainą, ją palikti, pripažinęs jos atlantizacijos bandymų beprasmiškumą? Žinoma, ne — be to ir neįmanomi jokie "mainai", tai yra, kad Jungtinės Valstijos pripažins paprastą faktą, jog Ukraina yra ne tik Rusijos nacionalinių interesų zonoje, bet ir yra istorinės Rusijos dalis ir neišvengiamai sugrįš į aljansą su ja.

Valstijos jokiomis aplinkybėmis negali su tuo sutikti. Jos stengsis kuo ilgiau naudoti Ukrainos kortą, kad sutramdytų, demonizuotų ir susilpnintų Rusiją. Jokie "mainų" variantai — mes jums Ukrainą, o jūs mums Rusijos ir Kinijos aljanso susilpnėjimą — neįmanomi. Visiškai neįmanomi Rusijai (ji ir be to susigrąžins savo) ir praktiškai neįtikėtini Valstijoms.

Tai yra, teoriškai Vašingtonas mielai sumokėtų Ukrainai už Rusijos ir Kinijos aljanso sunaikinimą, tačiau ten suprantama, kad Rusija nepriims tokio pasiūlymo (o jegu staiga priimtų, amerikiečiai tiesiog netikėtų, kad Maskva įvykdys savo įsipareigojimus).

Nes sutikusi su tokiais "mainais", Rusija šautų sau į koją — valstybė, kuri pasauliniu mastu keičia savo strateginį požiūrį ir interesus kitos šalies prašymu (net jei ir gavusi iš jos už tai atlygį), nustoja būti pasaulinės politikos subjektu, negali pretenduoti į vieno iš naujosios pasaulio tvarkos architektų statusą. Ukraina yra labai svarbi Rusijai, tačiau tikėtis ją susigrąžinti tokia kaina, išdavystės kaina (net ne Kinijos, bet savo interesų ir savo strategijos) — beprasmiška ir žalinga. Ukrainą reikės susigrąžinti savarankiškai — žinoma, pasikliaujant jos žmonėmis.

O kol tam dar neatėjo laikas, reikia padaryti viską, kad sumažėtų jos atlantinių globėjų įtaka jai. Būtent dėl ​​to Maskvai reikia derybų su Kijevo valdžios "siuzerenu".

Nuland, kaip Ukrainos atstovė, nori įsitikinti, kad ji vis dar yra efektyvi priemonė daryti Rusijai spaudimą, kad Ukrainos kryptimi su Maskva galima taikyti batago ir meduolio metodą: iš pradžių viešai aptarinėti Ukrainos priėmimą į NATO, o paskui kuluaruose žadėti Maskvai: "Nesijaudinkite, mes jos niekada nepriimsime į NATO". Nuland nori suprasti, iki kokių ribų galima erzinti Maskvą Ukrainos fronte — taip, kad per daug nerizikuotų tam tikru momentu iš viso prarasti tokį vertingą aktyvą, kaip "Vakarų priešakinis būrys Rusijos ekspansijos kelyje". Ji bandys suvokti Rusijos vadovybės nuotaiką, suprasti jos ketinimų rimtumą ("ar rusai kitą vasarą neketina pradėti karo?").

Tačiau, bandydama ištirti, išsiaiškinti Rusijos planus, Nuland nesugebės suprasti pagrindinio Rusijos požiūrio į Ukrainą dalyko: kad rusai su ja elgiasi taip, kaip su savimi. Ir jie neketina nei atiduoti savo, nei kovoti už tai su tokiais pačiais, kaip patys — jų priešų džiaugsmui. Bet jie susigrąžins savo — nesvarbu, kaip ir kas bandys jiems trukdyti.

Ir jei JAV mano, kad Ukrainos tema dar ilgai padės joms užimti tvirtą poziciją santykiuose su Rusija, tai jų lauks didelis nusivylimas. Netgi didesnis nei afganų.