Atsakymas akmenyje. Mokslininkai įrodė Pasaulio tvano tikrovę

Pasaulio tvano istorija iš Biblijos yra žinoma visiems, todėl aplink ją kilo daug ginčų, nes mokslininkai pateikia vis skirtingesnes išvadas

VILNIUS, spalio 18 — Sputnik. Ilgą laiką buvo manoma, kad stichinės nelaimės istorija nėra unikali, o jos mastas labai perdėtas. Tačiau šiandien mokslininkai sako: tikrai įvyko visuotinė katastrofa. Rašo RIA Novosti autorius Nikita Bizinas.

Dangiškoji legenda

Remiantis Biblija, praėjus keliems šimtmečiams po pasaulio sukūrimo "žmonės pradėjo daugintis žemėje ir jiems gimė dukterys, tada Dievo sūnūs (angelai) pamatė žmonių dukras, kad jos gražios, ir paėmė jas į žmonas". Supykęs Viešpats nusprendė sunaikinti žmoniją ir visą gyvybę Žemėje.

Dievas pasigailėjo tik teisiojo Nojaus ir jo šeimos. Ir jis liepė jam pastatyti laivą, prisiimdamas "po porą kiekvieno sutvėrimo". Po to prasidėjo baisus lietus ir truko keturiasdešimt dienų. Vanduo pakilo "virš aukščiausių kalnų". Dėl to žuvo visi, išskyrus arkos gyventojus.

Ši istorija yra bene garsiausia. Tačiau, kaip išsiaiškino mokslininkai, toli gražu ne vienintelė. Mitas apie potvynį vienaip ar kitaip pateikiamas tarp daugelio tautų — nuo Japonijos iki Artimųjų Rytų, Afrikos ir Amerikos. Tiesa, neaišku, kieno padavimas pasirodė anksčiau ir ar kataklizmas iš tikrųjų buvo.

Prieš kelerius metus mokslininkai pareiškė, kad didelio masto nelaimės šaknų reikia ieškoti Dangaus imperijos tradicijose. Vienas iš jų pasakoja, kaip galingi vandens srautai krito į šalį, grasindami užtvindyti visą Kiniją. Tačiau išmintingas valdovas Yu (jis tikrai gyveno) pažabojo elementus pasitelkęs magiją.

Amerikiečių okeanografas Robertas Balardas

© AFP 2023 / PETER MUHLY

2016 metais Pekino universiteto ekologas Qinglong Wu ir jo kolegos rado netikėtą legendos tikrovės patvirtinimą. Jie studijavo uolienų telkinius Jishi tarpeklyje, vakarinėje Kinijoje, kur teka garsioji Geltonoji upė. Jų dėmesį patraukė netipiški akmenukai ir smėlis, liudijantys apie galingą vandens tėkmę.

Priežastis, pasak mokslininkų, gali būti didžiulė nuošliauža, užblokavusi Geltonąją upę ir virtusi milžiniška natūralia 200 metrų užtvanka. Buvo suformuotas rezervuaras, o apylinkės buvo visiškai užtvindytos.

"Dėl to Geltonosios upės lygis beveik akimirksniu pakilo 38 metrais, o plotis padidėjo kelis kartus. Kiekvieną sekundę upė neša daugiau nei 500 tūkstančių kubinių metrų vandens, viršijančio normą", — aiškina Darryl'as Granger'is, vienas iš tyrinėtojų.

Tačiau ši katastrofa įvyko maždaug prieš keturis tūkstančius metų. Ir dauguma legendų apie potvynį pasirodė daug anksčiau.

Molinės lentelės

Tačiau mitas apie Nojaus arką nėra pats seniausias. Anglų archeologas George'as Smith'as šiuolaikinio Irako teritorijoje rado molio lentelių su didelio masto katastrofos aprašymu, labai panašiu į biblinę istoriją.

Pasak legendos, dievai supyko ant žmonių dėl jų nedorybių ir nubaudė potvyniu. Lijo daug dienų ir naktų. Išgelbėtas buvo tik pamaldusis Ziusudra, Šurupako miesto karalius: dievybės jį įspėjo iš anksto.

XX amžiuje daugelyje Artimųjų Rytų regionų archeologai rado užrašus su skirtingomis legendos versijomis. Ir jie suprato: būtent iš jų buvo nukopijuota istorija apie Nojų.

Be to, mokslininkai rado esminių kataklizmo įrodymų. Senovės Šurupako vietoje jie pateko į kultūrinį sluoksnį, visiškai sudarytą iš dumblo ir molio. Po juo gulėjo penkių tūkstančių metų senumo dirbiniai, rodantys, kad teritorija buvo užtvindyta.

Mokslininkai teigė, kad tada Mesopotamijoje įvyko labai stiprus potvynis. Iš pradžių viskas atisdūrė po vandeniu, o kai jis atsitraukė, miestai ir miesteliai buvo padengti storu dumblo ir molio sluoksniu.

Viskas lyg ir atitinka. Tačiau yra vienas dalykas: upių potvyniai vyksta reguliariai. Tačiau net patys destruktyviausi negali pretenduoti į potvynio statusą. Tik daug didesnio masto kataklizmas galėtų pagimdyti legendą.

Juodosios jūros potvynis

Geologai William'as Ryan'as ir Walter'is Pitman'as iš Kolumbijos universiteto rado užuominą. Jie studijavo "Žemės klimato rekordą" — ledo nuosėdas Grenlandijoje. Ir jie priėjo prie išvados, kad prieš dešimt tūkstančių metų pasaulio vandenynų lygis labai pakilo.

Labiausiai nuo nelaimės nukentėjo Juodosios jūros pakrantė. Tada tai buvo ežeras: Bosforo sąsiauris neegzistavo. Gėlo vandens rezervuaras buvo 150 metrų žemiau jūros lygio.

Juodoji jūra

© Photo : Visibleearth.nasa.gov

Maždaug prieš septynis su puse tūkstančio metų tirpstantys ledynai pakėlė kaimyninės Viduržemio jūros lygį. Sąsiaurio srityje susiformavo milžiniškas dviejų šimtų Niagaros krioklių dydžio krioklys, kuris liejosi 300 dienų iš eilės.

Prieš mūsų akis kilo Juodosios jūros lygis — apie pusę metro per dieną. Pakrantės teritorijų gyventojai buvo labai paveikti. Tai patvirtino tyrinėjimai Turkijoje.

"Maždaug 160 metrų gylyje atradome senovinę pakrantę. Išilgai jos yra labai gerai išlikusių medinių konstrukcijų liekanos. Tai pranoko mūsų drąsiausius lūkesčius", — sako okeanografas Robert'as Ballard'as.

Pasak jo, dėl potvynių Juodojoje jūroje susidarė du sluoksniai: viršuje yra mažiau tankus gėlas vanduo, prisotintas deguonies, o apačioje vis dar yra tankesnis Viduržemio jūros sūrus vanduo, kuriame trūksta deguonies. Dėl šios priežasties artefaktai puikiai išsilaikė.

Mokslininkai mano, kad būtent nelaimė Juodosios jūros pakrantėje galėjo sudaryti Biblijos potvynio istorijos pagrindą. Tačiau dar per anksti apie tai kalbėti visiškai užtikrintai.